Tautiniai-Naratyvai_1-768-T-1

Kaip ir žadėjau facebooke, įkeliu visą knygą, kurioje galėsite rasti mano straipsnį. Taip pat proga pasiskaityti ir kitus autorius. Knyga – atviro kodo🙂. Visi straipsniai labai dideli, nes tokios buvo projekto sąlygos.

 Mano disertacijos istrauka

I.Matonytes knygos istrauka

Pirmą kartą susidūriau su akademinės vagystės atveju…

Vidury baltos dienos lyg niekur nieko „pasiskolinta“ dalis mano disertacijos medžiagos (26 puslapiai), kurie knygoje virsta į 21 puslapį, plius dar nukopijuojama keli sąvokų apibrėžimai. Nuoroda į mano disertaciją yra tik dėl vieno smulkmeniško dalyko, nutylint visą „skolinimosi“ mastą.

Vagystės autorė – Irmina Matonytė.

Knyga „Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas“. Vilnius, Fridas: 2013. Knyga parašyta dviejų autorių; I.Matonytės ir Vaido Morkevičiaus. Vaidą pažįstu senai, jis yra visiškas metodologas, ne teoretikas, todėl įtarimai jo atžvilgiu atkrenta.

I.Matonytė buvo oponentė viešajame mano disertacijos gynime… Disertacija apginta 2010m.

Už intelektinės nuosavybės vagystę yra numatyta baudžiamoji atsakomybė:

„191 straipsnis.Autorystės pasisavinimas

  1. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

Tačiau šiuo atveju pritariu vieno mano gerbiamo profesoriaus išsakytai minčiai, kad akademinės bendruomenės žinojimas ir panieka šiai personai bus žymiai realesnė bausmė nei teismo sprendimas.

Viešumo sankcija yra mažiausiai ką galima padaryti tokiais atvejais.

———————————————————————————–

Toliau mano pamąstymas apie platesnius dalykus.

Kaip dabar vertinti tai, kad International Political Science Association aktyviai veikianti (sub-komiteto vadovė), 2005-2010 metais vadovavusi Lietuvos Politikos Mokslų Asociacijai (nuo 2011m. vice-prezidentė) politikos mokslų profesorė šitaip nesikuklina vogti savo naujausiai knygai?

Ar toks elgesys nenusipelno minimum psichoanalitinės studijos apie keistą akademikų elgesį viešuosiuose disertacijų gynimuose ir neadekvačius poelgius po jų? Apie tam tikrą skilimą tarp kalbos ir veiksmų? Man regis, mūsuose dar egzistuoja neatrasta žemė disertacijai iš viešų disertacijų gynimų Lietuvoje… Tikėtina, kad ji atskleistų nemažai diedovščinos pėdsakų akademikų mąstyme ir socialiniame elgesyje.

Įdomu dar ir tai, kad I.Matonytė kiekvienąkart radusi progą gina empirinio mokslo standartus dažnai priešpriešinant juos teorinei prieigai, tarsi empirizmas ir metodologizmas būtų panacėja nuo visų mokslinio darbo ydų… arba tiesiog nuo idėjų bado. Viešajame disertacijos gynime ji kelis kartus akcentavo būtinybę europinę tapatybę tirti empiriniu būdu (pvz., naudotis Eurobarometru) ir iš šių pozicijų kritikavo mano darbą, o štai savo knygai pasiskolino būtent teorinės dalies medžiagą…

Taip pat būtų naudinga iškelti ir paanalizuoti plagijavimo kultūros reiškinį Lietuvos akademiniame pasaulyje. Kaip jis atsiranda, kaip jis reiškiasi, kaip tobulėja, noksta, ir… kaip pasiekia nebaudžiamumo, brandos, įprasmintų instituciniais apdovanojimais, lygį. Brandžiausias aukštosios plagijavimo kultūros lygis, numanomai, būtų aukščiausių valstybės teisminių instancijų pripažinimas, kad plagijavimo čia nėra ir būti negali (pagal jau Lietuvoje girdėtą formulę). Ko pasėkoje, profesinė asociacija titulais įprasmina tokią mokslinę veiklą neatšaukiamai ir garantuotai. Plagijavimas kaip tiltas į profesinių aukštumų emeritus…

Juk išties, patyręs panašiuose reikaluose žmogus, duotų visai gerą patarimą: „ko čia pariniesi? Visi taip daro. Tik ne visi gauna tai, ką gavai tu.“

Aš turbūt, kaip ir jūs, nusistebėčiau. Bet patyręs žmogus man paaiškintų dėl ko turėčiau būti dėkingas. Už tai, kad pvz., prisidėjau prie “Scholar Of The Year 2013 Award” (ta knyga, tikėtina, buvo vienas pagrindinių kriterijų gaunant šį titulą). Na ir kas, kad tuomet dar pats to nežinojau… geriau vėliau negu niekad.

Arba, kad mano atliktas darbas ir idėjos prisideda prie “rimto proveržio iš saldaus provincializmo į tarptautinius standartus atitinkančią tapatybės ir savijautos analizę, į paneuropinio masto kontekstualizavimą ir kompleksišką tyrimą”, kaip rašoma ant galinio knygos viršelio?

Kieno dar plagijatas Lietuvoje gali pretenduoti į tokias aukštumas?🙂

Todėl ar neturėčiau pakeisti savo poziciją? Ar neturėčiau būti dėkingas?

Bet dėkingumo kai kuriems Lietuvos mokslo psichoanalitiniams personažams turbūt neužteks. Jiems gyvybiškai reikia pažeminti jaunus doktorantus, pajusti savo viršenybę ir nebaudžiamumą, savo galią. Turbūt tik taip jie gali kompensuoti savo bejėgiškumą grynai mokslinėje sferoje.

Postsovietinis lietuvių mokslininkas nesugeba bendrauti su doktorantais horizontaliame lygmenyje, jis visuomet turi būti aukščiau. Turbūt nesaugumo atmosferoje susiformavęs išgyvenimo instinktas jį stumia į kiekvieną jauną pretendentą į mokslo daktarus žiūrėti kaip į konkurentą. Diedovščinos metodai turėtų jauną žmogų paruošti profesiniams socialiniams standartams: pretendentas turi įsisąmoninti kaltės jausmą ir jausti amžiną dėkingumą, kad „praleido“. Kaip vienas akademikas yra išsakęs apgailėtiną, bet iš esmės realią nuostatą: „tris valandos gėdos, bet po to visą gyvenimą galėsi naudotis“. Jaunas žmogus turi pirmiau būti stigmatizuotas, kad vėliau visą gyvenimą iš įsisąmonintos baimės paklustų taip veikiantiems socialiniams mechanizmams ir … atėjus laikui, savo recenzija nepasiųstų garbaus akademiko anksčiau laiko į pensiją. Pirma turi sulaužyti, kad po to galėtų kontroliuoti. Šis beviltiškas moralinis lietuvio akademiko bruožas ypač išryškėja palyginus jį su Vakarų mokslininkais. Anie neturi jokios pretenzingos pozos ir netgi gali padėkoti už doktoranto nurodytą naują autorių ar knygą. Lietuvoje dažnu atveju tai būtų tiesioginis akademiko įžeidimas.

Turbūt tik postsovietiniame krašte, tokiame kaip Lietuva, gryniausios mokslinės žinios (teorijos, idėjos, duomenys, knygos) gali būti traktuojamos kaip galios ir karjeros įrankis. F.Bacono sciencia potentia est virsta galia socialinei karjerai, galia prieš kitus žmones.

O kur dar instituciniai prestižo, konkuravimo, priėjimo prie valstybinių mokslo politikos formavimo ir finansavimo šaltinių kovos ir žaidimai. Iki tam tikro lygio tai, matyt, yra normalu, tai juk žmogiškas pasaulis. Tačiau nenormalu tampa tuomet, kai priėjus ribą išsižadama elementariausių teisingumo ir garbingumo principų.

Ir aš turbūt, pagal visą mane išauginusį akademinį kontekstą, dabar turėčiau jausti kaltę, kad drįsau suabejoti “tarptautinio lygio” profesorės geranoriškumu ir profesiniais gebėjimais. Ne apie plagijatą turėčiau galvoti, bet apie „taip turi būti ir nieko čia tokio“. O jeigu purkštausi, tai tau pačiam kils grėsmė. Laimei turėjau progą sutikti tikrus akademikus, kurie ne žodžiais suformavo tam tikrus principus ir jausenas.

Todėl something deeply in my gut tells me kad ar tik ne ta sovietinės kilmės diedovščinos logika buvo būdinga visų laikų niekšams, pasislėpusiems už institucinių regalijų ir savo baimę bandantiems kompensuoti galia dauginti menkavertiškumo kompleksą socialiniuose santykiuose?… Apkrėsti kitus kuo sergi pats. Tam, kad saugiai paslėpti savo traumas ir apsaugoti savo statusą.

Ar tik ne drąsus ir atviras žodis gali pasipriešinti šiam socialiniam virusui? Ar atvira visuomenė ir teisinė valstybė nesuteikia bent minimalių garantijų pasipriešinti aukštajai Lietuvos plagijavimo kultūrai?

Nemalonus gali būti tik vienas dalykas: kad panašių dalykų darymas ar toleravimas gali būti tiek paplitę, kad kartu su profesinio išgyvenimo ir naudos diktuojamu interesu gali palaidoti sąžiningą ir bekompromisinį sprendimą neteisybės akivaizdoje.

Tuomet tai rodytų liūdną faktą, kad “sulaužymo kultūra” tęsia savo darbą ir pasislepia už anonimiškos pasyvios laikysenos komforto zonoje.

Norėtųsi tikėti, kad nėra viskas taip blogai.

Oi, oi, oi, kaip skriaudžiama Lietuvos žiniasklaida. Pavojus demokratijai! Smaugiama žodžio laisvė! Išpuolis prieš nepriklausomą žiniasklaidą!

Net tokie padorūs ir garbingi žurnalistai kaip Romas Sakadolskis įsipaišo į chorą iš vakarietiškų standartų aukštumų (skirtingai nei kiti, jis jais tikrai tiki).

O kas iš tiesų vyksta?

Matome vieno cecho įsiaudrinusią reakciją, nes truputėlį peržengta riba, sauganti cecho pragyvenimo, statuso ir įtakos lauką. Kai kas net virkauja: „Kaip baisu, kratą darė namuose vaikų akivaizdoje!“, nors pedofilijos istorijos metu teisėsaugininkų, teisininkų, psichiatrų, politikų viešas melas ir specnazo brutalumas nesukėlė nė menkiausio susijaudinimo!

Mat anuomet cecho laukui grėsmė kilo iš visuomenės apačios – buvo nenaudinga sekti tiesos, išviešinimo, skaidrumo pėdomis ir taip jaukti nusistovėjusius cechą maitinančius santykius su politiniu-teisėsaugos lauku. Anuomet cechas pratylėjo, netgi prisidėjo prie užgniaužimo. (Žinoma, neskaitant tų eterio prekeivių, kurie atviru tekstu darėsi iš to pinigus.)

Tačiau koks sudėtingas politinis pasaulis: turime dabar palaikyti cechą, nes turime sutramdyti politinius užsakymus vykdančią teisėsaugą, bet kaip net iki koktumo neskanu matyti tuos pačius cecho atstovus, ištisą jų aibę, kurie šiaip įprastą dieną, kai jų pragyvenimo zona yra saugi, tiesiogiai savo darbu prisideda prie teisėsaugos politinių funkcijų ir jas aptarnauja.

Tai, kas dabar vyksta, iš tiesų yra vienos didelės grupės trintis su kita didele grupe dėl įtakos sferų. Nors paleistas demokratijos žodynas (kaipgi kitaip?), realiai yra kalbama: „Čia jūsų, o štai čia – mūsų, prašome neliesti!“

Tiesos.lt

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/andrius-svarplys.-kodel-svarbu-nepamirsti-2012-uju-geguzes-17-osios#komentarai

„Valstybės gyvenimas tęsiasi, tačiau tądien padarytos žaizdos visuomenės pasitikėjimui negyja ir net yra gilinamos“, – sako sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos ir politinės filosofijos dėstytojas dr. Andrius Švarplys, paprašytas pilietinio Tiesos.lt portalo pakomentuoti prieš pusantrų metų surengtą Garliavos antpuolį, smurtinį vaiko poėmį ir jo pavertimą „valstybės paslaptimi“.

Juk žmonių, šeimų, kolektyvų, organizacijų, įmonių, institucijų, juo labiau valstybės politinio lauko gyvenimas teka savo vaga, spendžiamos kasdienės problemos, išgyvenami pakilimai ir nuosmukiai. Kam dar reikia kelti vienos šeimos tragediją menančią dieną, kuri iki šiol nevienareikšmiškai vertinama žmonių, kuri kėlė ir tebekelia susipriešinimą? Kai kas nurodo, kad ir teismo sprendimas yra priimtas. Kuo greičiau užmiršim, tuo bus geriau.

Tai kuo vis dėlto bloga tokia pozicija?

Mano nuomone, čia svarbūs du momentai.

Pirma, tą dieną mes regėjome didelį brutalumą, vykdomą valstybės vardu. Skirtingai nuo gatvės nusikaltimų, nuo individualių ar organizuotų nusikaltimų, čia valstybė veikė kaip legalus prievartos monopolis. Ir prieš ką jis buvo nukreiptas? Prieš „degantį“ nusikaltimą? Buvo sekama karštomis pėdomis tam, kad būtų sukliudyta atlikti nusikaltimą tuose namuose? Tai konstituciniuose rėmuose būtų visiškai suprantama, panašiai kaip prieš kelis metus matėme JAV teisėsaugos reidą į religinės bendrijos rančą gelbėti ten prievartaujamų vaikų. Ne. Lietuvoje valstybės vardu brutalumas buvo panaudotas prieš taikius piliečius, kurie reikalavo viešinti visas abejotinas pedofilijos bylos aplinkybes. Visas kelerių metų kontekstas buvo ypač neskaidrus, o valstybė, užuot ėjusi į dialogą su piliečiais, panaudojo prieš juos dar neregėtą brutalumą.

O tų abejonių buvo labai daug. Nuo absurdiškų teismų sprendimų, teisėsaugos veiksmų, tiksliau, neveikimo tiriant ir veikimo dangstant, iki viešos erdvės manipuliacijų, paniekos viešumui ir skaidrumui, rafinuoto tyčiojimosi iš paprasčiausio noro, kad viskas būtų kiek įmanoma skaidru. Juk tokio rezonanso atveju teisėsaugos institucijos turėjo „dėti ant stalo“ visas klausimus keliančias aplinkybes, viešai paaiškinti ir įtikinti visuomenę, kad padaryta viskas, kas įmanoma. Visų niekada neįtikinsi, bet racionalioje visuomenės dalyje būtų įvykę kažkas panašaus į konsensusą. Abejonių išsakė daug inteligentų ir savo srities autoritetų: teisės (prof. Valentinas Mikelėnas, Kazimieras Motieka), politikos (Vytautas Landsbergis, disidentai s. Nijolė Sadūnaitė, kun. Robertas Grigas, Algirdas Patackas), meno žmonės, visuomenininkai ir daug kitų nepaminėtų garbingų žmonių – visų jų niekaip neapkaltinsi suinteresuotumu, išskaičiavimu ar neracionalumu. Bet vietoj to pedofilijos istorija legaliai baigėsi vienos – valdžios – versijos brutaliu įgyvendinimu. Tiek iš teismo sprendimų, tiek iš teisėsaugos elgesio matyti, kad pedofilijos istorija išvis nebuvo tiriama iš esmės. Ji buvo užgniaužta.

Valdžios versijos legalumo ir cinizmo viršūnėje atsidūrė teisėjo Audriaus Cinino  sprendimas, absoliučiai išteisinęs pagrindinį kaltinamąjį. Jame matyti teisinės logikos virtuoziškumas: pedofilijos įtarimai susiaurinami iki dviejų aplinkybių. Iš jų vienas atmetamas išimtinai kaltinamojo aplinkos parodymais (krikšto diena), o kitas (butas) – bendranuomininkės parodymais, kad nieko nematė. A. Cininas pa(si)aiškino: „nagrinėjau man pateiktos medžiagos ribose“. O didžioji sprendimo dalis skiriama perkelti visus pedofilijos įtarimus mergaitės tėvui. Šis teismo procesas buvo skirtas ne išnagrinėti pedofiliją, bet užgniaužti visas aplinkybes ir viską sukrauti viešinusiam ir taip tiesos ieškojusiam tėvui. Ar tai nepanašu į ne kartą istorijoje matytą metodą apversti pasaulį aukštyn kojom, itin mėgtą totalitarinių režimų ir KGB?

Valstybinės teisėtvarkos institucijos ir atitinkama žiniasklaida užgniaužė pilietinį viešumo ir tiesos poreikį. Ir negana to – pasinaudojusi legaliu prievartos monopolio autoritetu atsiuntė 240 pareigūnų specnazą, kuris nesibodėjo visų geriausių KGB metodų, tarp jų – ir su automato buože daužyti bejėgiui parsigriautam vyriškiui į tarpkojį. Nemanau, kad akcentuoti šį momentą yra sentimentalu. Tai simptominis veiksmas, sisteminis institucinis veikimas – tą patvirtina ir vėlesnės dirbtinai kurpiamos bylos pensininkams, fotožurnalistams, paaugliams dėl „trukdymo teisingumui“.

Kokia peršasi išvada žvelgiant būtent tokiu rakursu?

Valstybinės teisėtvarkos institucijos, nežinia kokių priežasčių vedamos, užgniaužė tiesą, viešumą, skaidrumą, o tai, sudėjus su specnazo brutalumu, galima pasakyti, išprievartavo visuomenę. Panaudojusi nežabotą teisinę, ideologinę ir fizinę prievartą valdžia sulaužė moralinę sutartį su visuomene. Neišgirdo, nesiklausė ir veikė priešinga visuomenei kryptimi. O pačiai nepaklusniausiai visuomenės daliai, kuri reikalavo tiesos, tiesiogine prasme davė per galvą.

Todėl negalima to užmiršti.

Kaip atkurti valdžios nutrauktą moralinę sutartį?

Čia prieiname prie antrojo momento. Atkurti moralinį-politinį piliečių pasitikėjimą valdžia trukdo tas faktas, kad pedofilijos istorijoje veikė tos pačios institucijos, tos pačios žiniasklaidos priemonės, tie patys teisiniai ekspertai, tie patys politiniai apžvalgininkai, kurie veikdavo ir tebeveikia visuose valdžios projektuose. Įtartinuose, neskaidriuose valdžios projektuose. Visada ten, kur valstybei (tiksliau – valstybės vardu veikiantiems strategams) reikia įtvirtinti savo versijas: ar tai būtų V. Pociūno, E. Kusaitės, Gatajevų bylos, ar FNNT, VSD istorijos, ar skalūnų dujos. Visuomet tie patys ekspertai ir tos pačios žiniasklaidos priemonės rodo panieką žmonėms, kurie kelia klausimus apie korupciją. Politinės partijos, Prezidentūra, oficiozinė žiniasklaida, „viešieji“ ekspertai ir apžvalgininkai ignoruoja šias temas, tiksliau – žaidžia savo politinius žaidimus, neturinčius nieko bendra su teisingumo siekimu ir pilietiniu interesu.

Juk Vakaruose visuomenės sutartis su valdžia buvo plėtojama kaip valdžios galios apribojimas visuomenės naudai, o pilietinė visuomenė formavosi būtent keldama valdžios korupciją į viešumą, demaskuodama užkulisinius interesus, susitarimus, priešindamasi viešam valstybiniam melui, siekdama viešumo ir teisingumo.

Turint omenyje Vakarų visuomenės plėtros patirtį ir vertinant lietuviškąją politinę realybę, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje valdžia net negalvoja apie moralinę sutartį su visuomene. Niekas čia nesiekia užsitarnauti piliečių pasitikėjimo. Greičiau siekiama valdyti piliečius prisidengiant teisinės valstybės, demokratijos principų žodynu. O juk reikia palyginti nedaug – viešumoje pradėti sakyti tiesą.

Pati Garliavos mergaitė atsidūrė šitų procesų epicentre. Todėl ji yra paversta valstybės paslaptimi, pašalinta iš dėmesio lauko. O juk užtektų paties paprasčiausio veiksmo: garbingiems ir nesusikompromitavusiems visuomenės atstovams ar tiesiog seneliams leisti pasimatyti su mergaite ir taip patvirtinti, kad jai viskas gerai.

Todėl 2012 metų gegužės 17 dienos negalima užmiršti. Valstybės gyvenimas tęsiasi, tačiau tądien padarytos žaizdos visuomenės pasitikėjimui negyja ir net yra gilinamos. Valdžia ir toliau formuojasi, cementuojasi, „rieda“ tą dieną, toje istorijoje nutiestais bėgiais.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

Mieli skaitytojai,

Truputį apleidau savo blogą. Gyvenimo tempas toks, kad reikia išnaudoti operatyvesnes komunikacijos priemones.

Tad mane galite rasti Facebooke kur galima žymiai greičiau reaguoti į įvykius. Be to šiame tinkle galima apsikeisti nuomonėmis praktiškai on-line režimu.

O taip pat mano nuomonę spausdina tiesos.lt  (Darius Kuolys, Vytautas Rubavičius) – tai vienintelis portalas, su kuriuo aš tiesiogiai bedradarbiauju, kadangi matau ten intelektualinius pagrindus, neleidžiančius nukrypti į visokius radikalumus. Visi kiti portalai tik perspausdina mano straipsnius, tieisogiai su jais nebendrauju.

O pagrindinis dalykas, ką noriu pasakyti – netylėkime! Nebijokime išreikšti savo moralinės-pilietinės pozicijos!

Iki naujų susitikimų,

Andrius Švarplys

Lietuvos generalinis policijos komisaras paskelbė laišką Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos tinklalapyje. Taip pat galima rasti čia:
http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/saulius-skvernelis-kas-kaltas-policija-ar-menulio-fazes-18-372606#ixzz2gALGwZOC

Išsakoma daug tiesų, bet nutylimas vienas didelis melas.

Visiškai teisus S.Skvernelis, kai kalba apie visuomenės padėtį ir Lietuvoje susiklosčiusią socialinę degradavimo sistemą, policijos prestižo smukimą.

O melas yra štai koks: visiškai nutyli (be abejo, sąmoningai) policijos anti-pilietinę orientaciją,  piktnaudžiavimo tarnyba dangstymą, rezonansinių bylų marinimą.

Piliečių pasitikėjimą užsitarnauti labai paprasta – apsikuopk ir apsiplauki. Viešumas ir skaidrumas. Visuomenė pirštu bado kur yra neskaidru, bet S.Skvernelis meistriškai apie tai nutyli.

Viską sukrauna ant socialinės degradacijos ir ant populistinės politikų kritikos (abiem atvejais teisingai), bet taip išvengia akistatos su vidinėmis policijos korupcijos (dangstymo) problemomis, įskaitant paklusnumą aukščiausiam politiniam ratui.

Dar pakeliui suspėja išjuokti TIESOS reikalaujančių žmonių. Tai jeigu 100 000, kaip pats rašo S.Skvernelis, žmonių nėra patenkinti, tai gal būtų pilietiška nueiti pas juos ir padiskutuoti kaip policija galėtų pagerinti savo darbą, sužinoti kas juos neramina? Kodėl ten matoma tik mėnulio fazės, o ne rimta pilietinė kritika? O gal kur lengviau netirti pedofilijos bylos, padėti slėpti aplinkybes, lankstytis prieš politinę valią, ar pasiųsti Sąjūdžio pirmeivius ir Nepriklausomybės signatarus piketuoti į purvynus automobilių aikštelėje prie Seimo? Pirma pasiunčia piliečius toliau, o paskui kalba apie mėnulio fazes. Ką gi, munduro garbė šitiems visalaik buvo savaiminė vertybė…

Tipiškas S.Skvernelio fintas: “Darnus kaltųjų paieškos choras gieda nematydamas realios problemos – kas darosi su Lietuvos visuomene, kodėl to nematoma arba nenorima matyti?” Taip, su visuomene yra tikrai blogai. Ber turbūt ne mažiau blogai yra su politine valia, kuri per 23 metus sugebėjo įtvirtinti tokias sąlygas, kad bėgančiųjų iš šalies skaičiumi statistiškai pirmaujame ES. Bet apie politinę korupciją, apie sisteminę institucinę korupciją, valstybinių aferų prasukimą ir dangstymą, be abejo, Skvernelio tekste nerasime nė žodžio. Kalta visuomenė, populistai politikai, net 100 000 tiesos ieškotojų, bet ne nesikeičiantys politiniai lyderiai ir ne policija.

Piliečiai nori stiprios, nepriklausomos, nekorumpuotos policijos, kuria būtų galima didžiuotis. Tai gyvybinis visuomenės interesas. Bet ar galima to pasiekti be atvirumo visuomenei, be ypatingo skaidrumo rezonansinėse bylose, be jautrumo eilinio žmogelio vargams, be nepakantamo policijos struktūrose dirbantiems sadistams ir kyšininkams? Parodykite bent vieną žingsnį šiose srityse ir mes pradėsime jus gerbti.

O tokie karingi laiškai, matyt, tik dar labiau skatina policijos ir visuomenės susipriešinimą. Deja, bet policijos galva mato tik piliečius, parsiduodančius “už 5 ar 10 litų, arba stiklainį agurkų ar rūkytos dešros gabalą”, bet nemato policijos atvirumo laukiančios visuomenės dalies.
P.S. pačio laiško stilių – pykčio pritvinkusį, kaltinimais besimėtantį, priešus įžiūrintį, kritiką laidantį visur tik ne į savo daržą, populistinę intonaciją – palikim ramybėje, tiek to. Nomenklatūrinė mokykla, taip pat darbas su zekais ir padugnėm turbūt duoda savo. Yra pasažų aiškiai skirtų mobilizuoti vidinę policininkų bendruomenę, bet liūdina, kad tai daroma sovietiniu stiliumi: “gerbkime tą mums parankią Lietuvos dalį, o štai su kita (turbūt ir ta, mus kritikuojančia) – kovokim”. Citata: “Bet būkite ryžtingi ir bekompromisiai su kriminalinės, demagoginės ir populistinės Lietuvos dalimi.” Čia reikia suprasti, kad nuo dabar policija veiks ne tik kriminalinėje srityje, bet pereis ir prie politinių oponentų?

Nenoriu reklamuoti ir taip siūlyti gaišti laiką norintiems pasiskaityti “popierinės” kairės diskusiją delfi portale. Turiu omeny N.Vasiliauskaitės rašinius ir A.Bielskio atsakymą. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-bielskis-apie-empatija-ir-kitas-kairiasias-vertybes-atsakymas-n-vasiliauskaitei.d?id=62164575

Noriu tik atkreipti dėmesį į itin simptomišką ir esminį momentą, netyčia išsprūdusį vienam “diskusijos” autoriui. Čia tarsi riktas, kaip sako mano bičiulis Vaidas, – kalbi, kalbi ir netyčia lepteli kažką savaiminio, o tai pasirodo visiškai esminga.

Cituoju: “O tai, kad empatija visuomet buvo esminė kairiųjų intelektualų ir politikų vertybė, byloja ir gausūs istoriniai pavyzdžiai – pradedant Karlu Marxu, Friedrichu Engelsu ir baigiant Gyorgy Lukácsu ir visa Frankfurto mokykla. Visi jie buvo gerai išsilavinę privilegijuoti buržua, tačiau solidarizavosi su silpnaisiais – beteisiais, eksploatuojamais darbininkais (ir šiuo atveju nesvarbu, kad tai darė pirmiausia vedini teorinių-filosofinių paskatų, o ne pigaus emocionalumo, kuris mažai ką bendro turi su tikra empatija).”

Sakinys skliausteliuose yra geriausias įrodymas, kodėl lietuviškos kairės mintis yra popierinė. Galima taip mylėti filosofinį kairumą, kad net nepastebėti konkrečių žmonių. Kaip Dostojevskis sakė:”lengva mylėti žmoniją, bet sunku konkretų žmogų”.

Mano nuomone, vienintelis realus lietuviškos kairios minties šaltinis ir tema yra homoseksualumas, nes jis kyla iš konkrečių egzistencinių motyvacijų.

O warwickiška kairė, lygiai kaip ir cambridgiška dešinė mums gali įtikinamai pasamprotauti apie tai, ką sakė Aristotelis ar Marksas, bet visiškai puikiai, tobulai fantastiškai įsilieti ir dalyvauti lietuviškosios galios konjunktūroje. Kažkodėl pastaroji be problemų sulygina kairę su dešine. Ir tai yra tikras ideologinės minties popieriškumo požymis.

Vienas iš cambridgo (M.Adomėnas) gali postringauti apie politinę civilizaciją ir čia pat spjaudyti ant V.Landsbergio, jau nekalbant apie mergaitę iš “subinių ir gaidžių” klipuko. O kitas iš warwicko (A.Bielskis) gali iki pažaliavimo dėstyti teorinės kairės subtilybes ir čia pat vienoje radijo laidoje pareikšti, kad visas pedofilijos skandalas buvo tiktai vienos ponios ėjimo į Seimą istorija. Turbūt būtų sunku rasti didesnę tikrosios kairės parodiją nei toks nesugebėjimas matyti lietuviško establismento veikimo.

Tokiai kairei pasirodo tinka viskas, prieš ką kovojo visi didieji kairieji, kas yra kairės alfa ir omega – politinis ir ideologinis establishmentas.

Vis dėl to knygos nėra realybė. Ne kitaip.

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu