Atrodo, kad pastarojo Seimo rinkimai iki šiol nėra tinkamai įvertinti. Ar jie atnešė kokių nors svarbių poslinkių Lietuvos politinėje sistemoje? Ką jie pasako apie vidinį partijų potencialą, ar pajėgumą tvarkytis su šalies ir visuomenės problemomis? Kokius vidinius partinius procesus signalizuoja porinkiminė situacija?

Eiliniam stebėtojui sunku susirinkti pakankamos informacijos tvirtoms išvadoms vien tik iš viešos erdvės žinių. Tačiau bent jau sekti tam tikromis nuorodomis ir kelti hipotezes-klausimus, galbūt ir galima.

Šiame straipsnyje kalbama apie Socialdemokratų partiją.

Mano manymu, Seimo rinkimai ir dabartinė politinė situacija byloja vieną esminį dalyką šiai partijai:

paradoksalu, bet rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos pozicijos silpnėja. Ir netgi manau, kad ši partija marginalizuojasi. Ji sparčiai užleidžia pozicijas konservatorių partijai dėl progresyviausios visuomenės dalies.

1) Elektorato prasme. Totalus pralaimėjimas miestuose. Penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose laimėtos tik 4 vienmandatės apygardos iš 37 vietų Seime (Žirmūnų Vilniuje vos 4% persvara; ir trys apygardos Šiauliuose). Palyginimui konservatoriai laimėjo 17 vietų miestuose iš 33 mandatų.

Tai reiškia, kad partijos elektoratas dar labiau susitraukė į kaimą. Partija tolsta nuo Lietuvos viduriniosios klasės, tai yra nuo ekonominį pajėgumą, stabilumą, modernumą, prisitaikymą prie šiuolaikinio pasaulio ir jo taisyklių įsisąvinimą generuojančios visuomenės dalies.

Žinoma, būtų galima šiai partijai ramintis, kad Lietuvos kaimas ir žemesnių pajamų visuomenės sluoksnis yra pakankamai didelis, kad dar būtų įmanoma laimėti net Seimo rinkimus. Tačiau tai būtų trumparegiška saviapgaulė dėl minimum dviejų priežasčių. Vis dėlto miestų visuomenė yra Lietuvos ateitis, o praradus miestus, labai sunku bus juos susigrąžinti. Ir kita vertus, socialdemokratų partija nėra vienintelė, pretenduojanti į šį elektoratą. „Darbo partija“ ir „Tvarka ir teisingumas“ atskirai jau dabar atriekia nemenką, praktiškai lygiaverčią, dalį, o joms susijungus, darinys būtų pajėgus nustumti socdemus į antrą planą netgi kairiajame elektorate.

2) Vidinių partinių resursų prasme. Socialdemokratų partijoje nėra nei jaunos, nei vidurinės kartos politikų, galinčių būti patraukliais miestiečiui rinkėjui. Tai, beje, yra visų Lietuvos politinių partijų problema, nes ilgai vyravusi praktika nustumti ir neleisti jaunai kartai ateiti į politiką pagaliau duoda savo rezultatus. Nors visos partijos deklaravo jaunų politikų poreikį, iš tiesų jos darė viską, kad neįsileisti jaunų potencialių politikų į aukščiausią siaurą partinį ratą. Poreikis įsikibti ir nepaleisti partinių pozicijų buvo žymiai stipresnis už ilgalaikį politinį tikslą augintis jaunus politinius lyderius.

Mano nuomone, pirmasis Socialdemokratų sąrašo dvidešimtukas aiškiai nusileidžia konservatorių dvidešimtukui pagal politinį brandumą, šiuolaikiškumą, ir, galiausiai, kompetenciją. To dar nebuvo galima tvirtai pasakyti per 2000m. rinkimus. Ir čia kalba eina ne apie ideologines simpatijas, bet apie paprasčiausią politinį šiuolaikiškumą ir dinamiškumą. (Čia turiu pasakyti, kad neturiu didelių simpatijų konservatorių partijai, apie ją bus kitas rašinys). Iš pirmo trisdešimtuko bene tik Julius Sabatauskas turi jauno, šiuolaikinio politiko bruožų, tačiau kol kas jis akivaizdžiai yra partinio rato šešėlyje ir nėra jo reikšmingai remiamas.

Pažiūrėkime, ką siūlo ši partija dabartinėje vyriausybė – kokie jos ministrai?

Į svarbiausią – finansų ministro – postą, turinti pasiūlyti kompetetingiausią žmogų, socialdemokratai „sukrapšto“ Rimantą Šadžių. Kokį įvaizdį jis turi veržlios (miesto) visuomenės akyse, kai ji žino, jog būdamas finansų ministru prieš pat 2008m. krizę jis (žaisdamas partinį žaidimą) sąmoningai didino išlaidas ir biudžetinius įsipareigojimus, žinodamas apie artėjančią fiskalinę katastrofą? Jis palyginus menkai įsitraukęs ir nepriklauso siauram partiniam socialdemokratų žiedui, todėl jo pasirinkimas į tokį svarbų postą rodo, kad jis yra geriausia ką socialdemokratai turi šiai dienai pagal kompetenciją, nors jo kompetencija akivaizdžiai nusileidžia I.Šimonytės kvalifikacijai.

Toliau: Birutė Vėsaitė (ūkio ministrė), V.A. Andriukaitis (sveikatos apsaugos ministras), Juozas Oleka (rašto apsaugos ministras), Juozas Bernatonis (teisingumo ministras). Kokį pasitikėjimą gali kelti šis senas nomenklatūrinis žiedas (trūksta tik beviltiško ideologijos maestro G.Kirkilo), kurio kalbose kas antrame sakinyje yra ne Lietuvos realios problemos, bet amžino priešo (dažniausiai konservatorių) pagrįstas ar nepagrįstas demaskavimas? Ką turi bendro su ateities Lietuva tokie veikėjai kaip J.Bernatonis ar A.Lukašenkos Baltarusijos gerbėjas B. Bradauskas – Seimo biudžeto ir finansinių reikalų komiteto pirmininkas!? (Galima greta jų statyti ir jų kolegas vyriausybėje, kaip pvz., Dailį Barakauską, tačiau dabar kalbame apie Socialdemokratų partiją).

Tačiau nereikia visiškai apsigauti. Išėję sovietinės nomenklatūros mokyklą jie puikiai įvaldę politinių žaidimų strategiją, gerai užuodžia elektorato nuotaikas, jie išmokyti laikytis partinio lojalumo ir drausmės, gerai valdo ideologinę kalbą manipuliuoti viešąja nuomone ir oponentų argumentais. Kitaip tariant, jie turi politinės galios sukaupimo ir išlaikymo gebėjimus (nomenklatūrinės kilmės). Tiesą sakant, tik dėl to jie ir išsilaiko valdžioje. Būtent šie gebėjimai iki šiol leisdavo socialdemokratams sukontroliuoti savo partnerius valdančioje koalicijoje.

Tačiau kokiai Lietuvos vizijai atstovauja šis socialdemokratų žiedas? Iš esmės tai pačiai, kokia buvo dar 1992m. – mobilizuoti žemiausių pajamų žmonių sluoksnį ir išsilaikyti valdžioje. Geopolitiniai laimėjimai užsienio politikos srityje – stojimas į NATO ir ES – buvo daugiau visuotinių nuotaikų inercijos produktas, o ne kairiųjų kryptingos politikos rezultatas. Raskime bent vieną rimtą tikrai kairios politikos įgyvendinimą šios partijos valdymo istorijoje. Žaidimas su progresinių mokesčių idėja ir sąjunga su stambiuoju kapitalu kuriant LEO LT  subankrotina socialdemokratus kaip kairiąją partiją.

Su A.Brazausko charizma dar buvo galima paslėpti kairios ideologijos imitaciją ir realios kairios politikos nebuvimą. Po flagmano netekties, socialdemokratų gretose atsivėrė didžiulė skylė dėl lyderio. Dabartiniai A. Butkevičiaus reitingai suteikia socdemams vilties ateityje turėti politinį partijos vedlį, nors dar visai neseniai jų pasirinktas kandidatas į lyderius atrodė beveik beviltiškai.

Kas toliau?

Rinkimai į Seimą parodė, jog socialdemokratų partija katastrofiškai praranda veržliausios visuomenės dalies palaikymą. Partinis žiedas praktiškai nesikeičia nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1990m. Šios partijos kandidatūros į ministrus ir kitus aukštus valstybės postus neatitinka nei kompetencijos, nei šiuolaikinio politiko standartų, išskyrus gebėjimą išlikti valdžioje. Partija praktiškai niekuomet neturėjo nieko bendro su kairiąja politika (išskyrus retas išmtis, pvz., A. Syso veikla).

Pagrindinė išeitis partijai yra kuo greičiau pradėti tiesiogiai vykdyti kairiąją politiką ir taip pritraukti net ir naują elektorato dalį, turinčią angažuotumą socialiniam teisingumui. Minimalios darbo algos pakėlimas – labai geras žingsnis teisinga linkme. Toliau: kova prieš monopolijas, progresyvumo įvedimas mokesčiuose, teisminės sistemos reformos (šioje srityje iš šios partijos gridėjome tik tylą arba net atvirą sustabarėjimo gynimą, pvz., A.Sakalo pasisakymai), anstolių ir notarų grandies pažabojimas (nenormaliai išpūstų įkainių mažinimas), griežtesnė bankinio sektoriaus kontrolė (ne tik finansinio balanso stebėsena, bet paslaugų įkainių klausimas), degalų-benzino, šilumos energijos sektoriaus didesnė kontrolė. T.y. kairioji politika turi atsigręžti į tuos ekonomikos sektorius, kurie jautriausiai paliečia eilinio žmogaus gyvenimą – skaudžiausiai smogia per nepasiturinčiojo pajamas. Jeigu to nedaro kairioji politika, vadinasi ji tiesiog nėra kairioji. Yra “amžina” problema išmintingai suderinti socialinio teisingumo ir laisvos rinkos principus, tačiau kairumo politikoje trūksta ypač tada, kai laisvos rinkos nukrypimai akivaizdžiai bado akis.

Lietuvos politinei sistemai ir plačiajai visuomenei yra gyvybiškai svarbu, kad egzistuotų stipri kairioji politinė jėga (kaip ir liberalioji bei konservatoriška), nepaisant individualių žmonių politinių preferencijų.

Ar gali Lietuvos socialdemokratų partija susigrąžinti ar, tiksliau, įgyti kairiąją tapatybę?

Tam kliudančios priežastys yra:

– socialdemokratų partijos elito susietumas su stambiuoju kapitalu, ypač pramonės srityje, nuo seno paveldėti nomenklatūriniai susisaistymai. Tai nulemia partijos priklausomybę nuo finansinių remėjų bei sistemingą socialdemokratų atsisakymą vykdyti kairiąją politiką, kuri nors kiek griežčiau ribotų darbdavius.

– seno partinio žiedo uždarumas ir nenoras įsileisti jaunos politikos kartos bei atsinaujinti. Kalbant paprasčiau, įsikibimas į pragyvenimą ir padėtį visuomenėje užtikrinančius partinius formalius postus ir neformalią įtaką.

– politinės kompetencijos stoka klasikine prasme: nesugebėjimas turėti ir suformuluoti poziciją svarbiausiais Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimais. Iš socialdemokratų partijos mes negirdėjome tvirtos pilietinės pozicijos nei vienoje skandalingoje istorijoje: pedofilijos byloje, FNNT istorijoje, V. Pociūno istorijoje, VSD skandale. Visuomet kai reikėdavo pažaboti valstybės institucijų akivaizdų galios piktnaudžiavimą ir stoti visuomenės intereso (viešumo, skaidrumo) pusėn, mes iš mūsų “kairiosios” partijos nieko negirdėdavome arba girdėdavome antipilietinius vertinimus. Tai neturėtų stebinti tų, kurie iš sovietinio nomenklatūrinio pasaulio išaugusį valdžios darinį niekuomet ir nelaikė kairiąja politine jėga.

Jeigu iš tikrųjų socialdemokratų partijoje nėra jokių vidinių sąlygų modernizuotis, tai gali būti du ateities scenarijai. Pirma, pozicijų praradimas ir išorės spaudimas (žmonių socialinis nepasitenkinimas ir nusigręžimas nuo partijos) gali tiesiog kaip funkcija spausti partiją vykdyti labiau socialinę politiką ir taip mėginti atgauti elektorato pasitikėjimą. Antra, partija po truputį marginalizuosis, siauras partinis žiedas niekaip nepaleis vadžių ir gramzdins partiją į dugną, taip užleisdamas pozicijas kitoms “kairiosioms” alternatyvoms, pirmiausia paksistams ir darbiečiams. Gali būti, kad šis procesas jau prasidėjo. Per tokį kairės silpnėjimą ir populistiškėjimą, dešinieji (konservatoriai) gali itin pasistūmėti elektorato kontrolės link, o bet kokio pavidalo kairė jiems bus naudinga tik kaip viešasis oponentas (nes juk reikia žaisti demokratiją ir rodyti žmonėms “alternatyvas”).

Pirmas A. Butkevičiaus vyriausybės žingnis buvo minimalaus darbo užmokesčio padidinimas ir tai galbūt rodo, jog socialdemokratų strategai supranta partijai iškylančius iššūkius. Tačiau bendrai paėmus vis labiau ryškėja kontrastas tarp seno nomenklatūrinio mąstymo ir šiuolaikinio pasaulio suvokimo Lietuvos politinėje arenoje. Socialdemokratai šia prasme akivaizdžiai pralaimi ir užleidžia pozicijas, pirmiausia liberalams ir konservatoriams. Neatsiradus šiuolaikinės kairės mąstymo ir vertybių socialdemokratų partijoje, greičiausiai ji tiesiog marginalizuosis.

Advertisements