Ką skalūnų dujos sako apie lietuviškąjį konservatizmą?

 Kas yra lietuviškas konservatizmas? Kokie vertybiniai-politiniai bruožai būdingi Lietuvos konservatizmui?

Toliau straipsnyje bus palyginti du straipsniai apie skalūnų dujų išgavimą Lietuvoje. Vieno autorius ilgametis konservatorius Egidijus Vareikis; kito – aplinkotyrininkas Romualdas Juknys. Abiejų tema yra skalūnų dujos. Mus dominanti tema pirmiausia yra lietuviškojo konservatizmo vertybės ir metodai; skalūnų dujų klausimas yra tiktai antraeilis šioje temoje. Beje, abu yra mano buvę dėstytojai VDU – klausiau po vieną kursą pas abu.[1]

Prieš skaitant toliau pravartu pasiskaityti abu straipsnius ir patiems susidaryti nuomonę:

http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/evareikis-loch-nesso-pabaisa-skalunai-ir-kitos-emocingos-istorijos.d?id=60810549

http://verslas.delfi.lt/energetika/rjuknys-skalunu-duju-karstine-nuo-fantastikos-iki-absurdo.d?id=60851295

Taigi, noriu atkreipti dėmesį į konservatorišką demagogiją.

 

Konservatoriško teksto mitologija

Paskaitykite konservatorišką tekstą ir raskite ten bent vieną argumentą, nuododą į autoritetingus šaltinius ar faktinę situaciją, kurią būtų galima patikrinti. Aš neradau nei vieno rimto.

Priešingai, visas tekstas mirga visokiausiomis nuorodomis į Loch Nesso pabaisą, cunamius, undines, vienaragius, drakonus, kanibalus, monstrus, žemaičių numarinimą, “mobiliakus” ir meningitą, varnų navigaciją, priešinimąsį krikščionybei, bulvėms, elektrai, Ignalinos monstrui ir Kruonio turbinoms. Fantazija liejasi taip laisvai, kad vietos randa net iš chemijos istorijos atėjęs flogistonas ir kosminis eteris. Ir šitoje margalynėje vienoje eilėje pastatoma, t.y. visiškai sukompromituojama abejonė skalūnų dujų išgavimu: “raudonasis gyvsidabris, aukštos įtampos laidai, horoskopinės Marso ir Neptūno sąveikos, penktadienį trylikta diena ir skalūnų dujos.”

Štai taip. Nori suabejoti skalūnų dujomis Lietuvoje – būk malonus, stok į vieną gretą su tikinčiais pabaisomis, Marso ir Neptūno sąveika ar penktadienio trylikta diena!

Toliau tekste rasite “argumentą”, kad ne daugiau 1 procento Lietuvos piliečių su universiteto diplomais sugebėtų paaiškinti, kodėl paslaptingosios „dujos“ kaupiasi skalūnuose (kas tie skalūnai?), kokiems energetikos ar chemijos pramonės tikslams tas dujas”.  Ar toks žinojimas padėtų atsakyti į pagrindinius klausimus? O jeigu padėtų, kodėl tada autorius nesupažindina mus visus su tokia informacija?

Pakeliui parenkamas dar vienas argumentas, kad “šiandien skalūnų dujas sėkmingai naudoja Pietų Afrikos žmonės, Argentina, Kanada, Meksika. Amerikiečiai greitai iš skalūnų dujų išgaus apie penktadalį savo energijos resursų”.  Apie “sėkmingą naudojimą”  reikėtų spręsti ne vien tik iš šalių skaičiaus ar pavadinimų, bet ir iš išsamesnės informacijos ir ypač iš probleminių situacijų, apie kurias konservatoriškas tekstas apskritai net neužsimena.

Na, o toliau tekste išlenda yla iš maišo. Žinoma, Rusija. Ir geras trečdalis teksto yra skirtas tam, kad parodyti, jog tie, kas abejoja skalūnais tarnauja “Gazpromo” ir Rusijos interesams.

Gal skaitytojas rado daugiau argumentų? Gal kažką praleidom?

Palyginimas su skalūnų dujų oponento tekstu

a) Skalūnų dujų oponentai ant stalo deda: „Kadangi dar nė vienoje Europos šalyje pramoninė skalūnų dujų gavyba nevykdoma ir nėra nei teisinių šios gavybos reguliavimo mechanizmų, nei minimalios patirties, beatodairiškas šių dujų gavybos skubinimas yra nepateisinamas ir net pavojingas.” (iš prof. R.Juknio teksto).

Iš konservatoriško teksto girdime: “Lietuvio valstietiški įpročiai skatina priešintis viskam, kas nesuprantama ir nauja… “.

b) Iš oponentų matome: “…pastaraisiais metais Europos Komisija skyrė šiam klausimui išskirtinį dėmesį. Buvo parengtos dvi išsamios studijos, kuriose daug dėmesio skirta JAV kaip vienintelės šalies kurioje vyksta pramoninė skalūnų dujų gavyba, patirčiai išanalizuoti. … Tik pastaraisiais metais, kai gavyba pradėjo sparčiai skverbtis į tankiai apgyvendintas teritorijas, pasipylė gyventojų skundai privertę kardinaliai pakeisti ir iki to laiko gana pasyvią Aplinkos apsaugos agentūros poziciją. Dabartiniu metu Agentūra baigia vykdyti detalią skalūnų dujų gavybos poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai studiją, kuri turėtų būti baigta šių metų pabaigoje. ”

Iš konservatoriško teksto turime jau cituotą mintį apie „sėkmingą skalūnų naudojimą“: “šiandien skalūnų dujas sėkmingai naudoja Pietų Afrikos žmonės, Argentina, Kanada, Meksika. Amerikiečiai greitai iš skalūnų dujų išgaus apie penktadalį savo energijos resursų”.

c) Oponentai: “Pagausėjo skundų apie žmonių ligas ir gyvūnų nugaišimo atvejus. Atlikto tyrimo (2009m.) išvadose patvirtinta, kad aplinkos ore ir gyvenamosiose teritorijose yra padidinta kancerogeniniu ir neurotoksiniu junginiu koncentracija”.

Konservatoriškas tekstas: “Žinių apie mirusius ir nusinuodijusius nėra. … Nei chemikai, nei dietologai, nei žarnyno chirurgai pavojaus varpais neskambina.”

d) Iš oponento girdime:” Hidraulinio plėšymo metu naudojamą skystį sudaro apie 98 proc. vandens (vienam gręžiniui sunaudojama iki 20 mln. litrų vandens) bei smėlio ir 2 proc. cheminių priedų. Saugant komercines paslaptis, cheminių priedu sudėtis visuomenei atskleidžiama tik dalinai, tačiau Niujorko valstijai parengus 260 skalūnų dujų gavyboje naudojamų cheminių medžiagų sąrašą, net 58 klasifikuotos kaip turinčios toksinį, mutageninį ir kancerogeninių poveikį bei darančios neigiamą poveikį reprodukcijai.”

Iš konservatoriškos argumentacijos: “Galiu autoritetingai patvirtinti, kad ne daugiau 1 procento Lietuvos piliečių su universiteto diplomais sugebėtų paaiškinti, kodėl paslaptingosios „dujos“ kaupiasi skalūnuose (kas tie skalūnai?), kokiems energetikos ar chemijos pramonės tikslams tas dujas (jei tiksliau, tai daugiau – skysčius) galima naudoti.”

e) Profesoriaus tekste matome nuorodas į šaltinius: “Iš ES Aplinkos direktorato užsakymu žinomos Anglijos konsultacinės firmos AEA atliktos specialios studijos dėl galimos hidraulinio plėšymo metodu išgaunamų skalūninių dujų gavybos rizikos aplinkai ir žmonių sveikatai pateikto apibendrinimo (71 psl.) matyti, kad didžiausia yra požeminio ir paviršinio vandens užteršimo rizika. Tačiau nelabai daug atsilieka ir rizika žmonių sveikatai dėl keliamo didelio triukšmo ir oro užterštumo.”

Konservatoriškame tekste susiduriame su kaltinimu, kad mes neva tikime Loch Neso pabaisa  ir prie to dar tarnaujam Rusijos interesams.

VDU profesoriaus tekste be konkrečių nuorodų į ES studiją dar rasite itin iškalbingų nuorodų į Lietuvos Geologijos tarnybos direktoriaus veiklą ir lietuviško naftos verslo atstovų argumentus. Jums spręsti kokia stovykla pasitikėti labiau… Man tik norisi trumpai pasidžiaugti, kad Vytauto Didžiojo universiteto aplinka, šįkart profesoriaus R.Juknio asmenyje, dar sykį stoja visuomenės intereso pusėn ir demaskuoja valdžios, vietinių valdininkėlių ir jų šeimininkų verslininkų interesus.

Didžioji lietuviškojo konservatizmo dilema

Prie ko čia konservatoriai? Gal čia privati Seimo nario Egidijaus Vareikio nuomonė ir tiek? Jeigu būtų tik vieno žmogaus asmeninė nuomonė, tai net nebūtų verta rašyti straipsnį apie tai. Tačiau šiame tekste aš įžiūriu tipišką, Lietuvos konservatoriams būdingą mąstyseną ir veikimo metodą.

Viskas remiasi į Rusijos grėsmės akcentavimą. Savaime tai yra visiškai teisinga ir … todėl itin apgaulinga. Lietuva iš tiesų yra nuolatiniame pavojuje iš Rusijos pusės. Reikia dėti visas įmanomas pastangas išsivaduoti iš šitų imperinių gniaužtų. Jeigu konservatorių politiką būtų galima suvokti tiktai taip, tuomet aš būčiau šimtaprocentinis konservatorius, kaip, tikiu, ir absoliuti dauguma daugiau ar mažiau išsilavinusių žmonių. Tačiau lietuviškojo konservatizmo vienas esminių bruožų yra tas, kad po Rusijos grėsme yra pakišama neskaidri politika, iš kurios pelnosi neaiškios kilmės grupelė žmonių, tiesiogiai sietinų su konseravtorių partija. (Neeksploatuokim, bet tik prisiminkim “Williams’o” istoriją). Turime pagrindo teigti, kad lietuviškasis konservatizmas tik naudojasi Rusijos grėsme kaip dūmų uždanga. Jie sako “pažabokime Rusijos grėsmę”, o realiai vykdo neskaidrią politiką. O tuos, kurie kelia korupcijos klausimus, apšaukia Rusijos interesų atstovais. Jie sako “neleiskime Ivano prie vamzdžio”, o realiai prileidžia prie to paties vamzdžio, t.y. Lietuvos valstybės resursų, savus.

Pagrindinė dilema į kurią lietuviškas konservatizmas pastato lietuvių visuomenę yra: arba sutinki su Rusijos keliama grėsme ir pritari konservatorių politikai, arba nepritari konservatorių politikai ir todėl automatiškai esi Rusijos tarnas. Arba Rusijos grėsmė arba tėvynės išdavikas. Jie sąmoningai nepalieka trečios alternatyvos: korumpuota politika. Jie neleidžia užimti ištikrųjų pilietinės pozicijos: yra neabejotina Rusijos grėsmė, tačiau jai spręsti negalima naudoti neskaidrios politikos. Nes neįmanoma išspręsti nei vienos rimtos problemos per neskaidrią ir korumpuotą politiką.

Saugumas nuo Rusijos gali ir privalo būti užtikrinamas per skaidrią politiką, informuojant ir įtraukiant visuomenę. Vietoj to, kad geriau sakyti visuomenei visišką tiesą ir taip užsitarnauti jos pasitikėjimą, konservatoriai renkasi jau išbandytą elitizmo kelią: niekinti visuomenę, naudotis Rusijos korta ir tyliai prastuminėti korumpuotus projektus.

Todėl antras lietuviškojo konservatizmo bruožas yra miesčioniškas elitizmas, kuris pasireiškia tylia aksioma: nepasitikėti plačiaja lygu tamsiaja visuomene, nes ji nesupras nacionalinio saugumo klausimų. Be to, jos nuostatos pasiduoda didžiosios kaimynės įtakoms, todėl reikia tiesiog neleisti tautai spręsti, o vietoj toj patiems vykdyti nacionalinio saugumo politiką. Ir nedaro nė vieno žingsnio link skaidrumo, jokio kontakto su žmonėmis.

Taip iš tiesų konservatoriai suardo pilietinės visuomenės formavimąsį, nes eliminuoja visuomenę iš politikos, manipuliuodami Rusijos grėsme. Čia nesuteikime kozirio kitoms partijoms – visos partijos elgiasi šitaip, tyliai prastūminėja savus žmones ir remėjus. (Aukštesnių pajamų, išsilavinę, jaunesnės kartos, miesto žmonės, tampa vis didesne konservatorių partijos elektorato dalimi. Savo gyvenimo patirtimi – užsidirbo,užima geras pareigas, pasiekė tai, ką turi – jie perima miesčioniško elitizmo ir dendizmo bruožus. Konservatorių partijoje jau susiformavęs šias nuotaikas jaučiantis sparnas, vadovaujamas Manto Adomėno. Kaip beviltiškai morlaliai ir politiškai jis yra nutolęs nuo socialinį jautrumą dar norinčio išlaikyti Vytauto Landsbergio ir jo mažesnio rato! Jeigu Adomėno stovykla laimės, o tam yra visos prielaidos, tai lietuviškas konservatizmas visam laikui nutols nuo atvirumo visuomenei ir mes toliau matysime kaip po Rusijos grėsme yra pakišami neskaidrūs projektai).

Gauname paradoksalią situaciją. Kaltindama visuomenę neraštingumu ir mitiniu mąstymu, niekindama tautą, kad ji tiki Loch Neso pabaisa, kosminiais eteriais, drakonais ir undinėmis, iš tikrųjų pats lietuviškas konservatizmas sąmoningai skleidžia absoliučiai mitinį vaizdą, kuris (sutapimas!?) itin sutampa su vietinės kilmės kapitalo veikėjais bei užsienio (amerikietiškų) kompanijų interesais. Iš vietinio fronto eina pasakojimas apie neraštingą liaudį ir tarnavimą Rusijos interesams, o iš tarptautinių korporacijų fronto – pasaka apie antrąjį Kuveitą. Iš esmės, kaip matome iš tekstų palyginimo, tai konservatoriškas tekstas yra abosliučiai mitologinis – žaidžiantis mitiniais vaizdiniais (undinėmis, drakonais) ir kategoriškai atsisakantis pripažinti, vertinti ir diskutuoti apie skalūnų keliamas grėsmes. Mūsų piliečiai ragina parodyti politinę valią, išlaikyti valstybinį orumą (plg. http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/skalunu-karstlige-pagydoma), o jie tanku važiuoja stumdami Chevroną. Europos Komisija dar tik vertina, profesoriai ir pilietinė visuomenė ragina diskutuoti, o mes iš konservatorių girdime tą pačia giesmę: jūs Rusijos pakalikai, tiesiog neišmanėliai, tamsi liaudis, todėl turite tiesiog pasitikėti mūsų politika atiduoti chevronui žvalgybą ir gavybą, o jeigu nepasitikite, tai jūs esate įtakojami Rusijos.

Visiškai tikra yra tai, kad konservatorių partijoje yra nuoširdžiai susirūpinusių Rusijos grėsme Lietuvai ir nuolat galvojančių kaip sumažinti šios Rytų imperijos įtaką. Manau, tai labiau būdinga senesnio sukirpimo konservatoriams, stovėjusiems dar po Sąjūdžio vėliava. Tačiau buvusio Vilniaus mero Viliaus Navicko ar LEO LT pavyzdžiai rodo, kad verslas randa priėjimą prie konservatorių partijos ir sugeba palenkti ją savo interesams. O nuolat didžiojoje politikoje kartojama konservatorių klaida – sistemingai atsisakyti atviro ir skaidraus dialogo su visuomene, viską suveriant ant Rusijos grėsmės – perša mintį apie tai, kad Rusijos korta tik naudojamasi pridengti korumpuotą politiką.

Juk jeigu iš tikrųjų rūpėtų nacionalinis saugumas, visos jėgos turėtų būti metamos kuo greičiau pabaigti dujų terminalą ir elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją. O jeigu būtų tikras siekis gauti visuomenės pasitikėjimą, tuomet iš kur toks sistemingas vengimas pripažinti problemines politinių projektų vietas, kaip skalūnų dujų galimas grėsmes žmonių sveikatai ir Lietuvos gamtai? Skalūnų gavybos toksiškumas akcentuojamas ES užsakytose studijose, tai kodėl demonstratyviai atsisakoma apie tai diskutuoti su visuomene? Iš kur tokia skuba atverti kelią chevronams, kai pati Europos Komisija dar tik vertina grėsmes ir ruošia rekomendacijas? Kam suteikti licenziją žvalgybai ir kartu gavybai vienai kompanijai, kai galima samdyti tiktai žvalgytuvėms, o gavyba galėtų palaukti, kol ES parengs sunormuotas rekomendacijas? O gal svarstytini ir kiti variantai – steigti valstybinę įmonę, kad bent dalis pajamų praeitų per valstybinį biudžetą, kaip Norvegijoje? Prie ko čia Rusijos grėsmė, kai šitaip skubama? Gal čia realesnė visai kita versija – kad visiškai parsidavus tarptautinei kompanijai kažkiek nubyra ir vietiniams veikėjams? Paklausius ką šneka valstybės interesus turintis ginti Geologijos tarnybos viršininkas, vietiniai naftos verslininkai ir galiausiai Chevron atstovai ši versija tik dar labiau sustiprėja. Kaip gali įtikinti pasaka apie antrąjį Kuveitą ar antrąją Norvegiją, kai visiškai igonoruojama visuomenė ir absoliučiai atsisakoma diskutuoti apie skalūnų keliamą grėsmę žmonių sveikatai???

Esmė ta, kad lietuviškas konservatizmas net nesistengia atsukti veidą į realias problemas. Atrodo, kad tokie dalykai kaip visuomenės gerovė, žmonių sveikata, Lietuvos požeminiai vandenys, iš kurių gauname geriamą vandenį, apskritai neegzistuoja lietuviškajame konservatoriškame mąstyme. Vietoj visiškai pagrįstai visuomenės keliamų problemų konservatoriai eilinį kartą tvoja Rusijos vėzdu per galvą ir deda tašką. Štai kodėl visa tai verčia mus nepasitikėti konservatoriška nacionalinio saugumo politika ir pirmoje vietoje statyti korumpuotumo problemą. Lietuviškajam konservatizmui neišsprendus korupcijos klausimo, neįvedus skaidrios politikos (darbais, o ne žodžiais!) ir neatsisukus veidu į visuomenę, mes nuolat būsime priversti klausti ar neturime reikalo su „patriotiniu turiniu korupcinėje formoje“ (plg. http://www.alfa.lt/straipsnis/15076970/Kubilius..patriotinis.turinys.korupcineje.formoje=2013-01-25_09-56).

Deja, bet tokie tekstai, kaip mūsų aptartasis tik patvirtina liūdnajį lietuviškojo konservatizmo vertinimą – jie eilinį kartą renkasi demagogijos kelią, nes bijo (ar verta klausti kodėl?) atvirai diskutuoti apie kylančias problemas dėl skalūnų dujų, vėl niekina visuomenę, vėl slapta tariasi (jau sutarė) su didžiuoju kapitalu, vėl naudoja Rusijos kortą, vėl pumpuoja viešąją erdvę grėsmėmis, kaltinimais ir niekinimais. Vidiniai procesai konservatorių partijoje praktiškai nesuteikia vilčių, kad kas nors gali keistis į gerąją pusę (bet apie tai – jau kituose rašiniuose).

Jauniesiems konservatoriams ir visiems konservatorių palaikytojams būtų galima palinkėti nukreipti energiją ne į aklą lojalumą partijai bet siūlyti savo partijos vadams atvirai su visuomene kalbėtis pirmiausia apie visas problemines mega politinių projektų vietas – tiktai tai atitiktų pilietinį visuomenės interesą. Be šito jūs ginsite tiktai partinį, bet ne pilietinį interesą. Pradėkite ne nuo Rusijos grėsmės, bet nuo savo vidinio kiemo. O tada mes patikėsime, kad jūsų siūloma politika padės kovoti su Rusijos grėsme.


[1] Kadangi Lietuvoje nėra sveikos kritikų draugijos kultūros, nėra skiriama dalyko kritika nuo asmens kritikos iš abiejų pusių, laikau verta paaiškinti požiūrį į asmenį. Nors čia gerb. E.Vareikio straipsnis pasitarnauja lietuviško konservatizmo apnuoginimui, tačiau aš asmeniškai E.Vareikį laikau vienu blaiviausiu ir įdomiausiu konservatoriumi. Manau, jis nepriklauso partijos elitiniam žiedui ir nėra tiesiogiai susijęs su buvusiomis ar esamomis šios partijos aferomis. Priešingai, jis yra daug gero nuveikęs Lietuvai rengiantis stoti į ES – jis buvo tos juodą darbą atlikusių derybų grupės (vadovas Gediminas Šeršknys) narys, apie kuriuos viešumoje per daug nežinojome. Mano akyse, jis daugiau akademinio profilio žmogus, su kuriuo itin įdomu pasišnekėti prie kavos puodelio. Turbūt dėl to ir dėl domėjimosi užsienio politika jam galima prikišti tai, jog pasigendame jo pozicijos vidaus politikoje ir, ypač, jautrių skandalų metu.

Summa summarum noriu pasakyti, kad E.Vareikį laikau (pagal tai kiek man žinoma) vienu padoriausiu konservatoriumi, o toliau dėstomos mintys yra daugiau apie tai, kas jo straipsnyje yra simptomiško lietuviškajam konservatizmui bendrai. Ir manau, kad tik nelemtas atsitiktinumas lėmė, kad tobulą konservatoriškos demagogijos pavyzdį parašė būtent gerb.E.Vareikis.

Advertisements