Konservatoriai neva tai savo partijos viduje vykdo demokratines lyderio paieškas, lygiuojasi į JAV, U.K, Prancūzijos ir kitų didžiųjų šalių partijas, kai atvirai, demokratiškai išsiaiškinamas stipriausias kandidatas, vadinamas lyderiu.

Iš tiesų tas konservatorių partijos”vidus” labai jau primena šou visai Lietuvai, be abejo, neužmirštant viešai pasigirti apie vidinę demokratiją ir partijos brandą. Iš esmės tokios  partijos lyderio paieškos per vidinę atvirą konkurenciją būtų labai sveikintinos, jeigu ne tvyranti nuojauta (faktinės situacijos būdami išorėje nežinome), kad laimės A.Kubilius. Tą tiesiai šviesiai konstatavo I.Degutienė, kai pasitraukė iš kovos. Jeigu laimėtojas aiškus ir partijoje dominuoja “Lietuvą imti”, o ne su ja kalbėtis pasirengę žmonės, tai tų vidinių rinkimų spindesys prigęsta.

Iš esmės laimės A.Kubilių stumianti grupuotė, o jos skiriamasis bruožas yra miesčioniškas elitizmas arba, jeigu norite, cambridžiškas (adomėniškas) talibanizmas – intelektualinėmis formuluotėmis pridangstytas beatodairiškas savo nuomonės diktatas. Jie jau senai teisingumą, socialinį jautrumą, tiesą, dialogą su visuomene, atvirumą, skaidrumą, silpnesniojo gynimą, tarnystę kitam, pagarbą priešingai nuomonei iškeitė į lojalumą ortodoksiniam kodeksui, kurį jie vadina konservatoriškomis vertybėmis. Jie mano, kad yra vertybių svarbesnių už tiesą. Kad nacionalinis interesas yra svarbesnis už tautą. Kad galima valstybės gerovė žmonių sąskaita. Kad įmanoma daryti politiką be pilietinės visuomenės. Kad gali egzistuoti valstybė ir politinė partija be žmonių pasitikėjimo. Kad įmanomas skaidrumas be dialogo su visuomene.

Jie nori kurti valstybę pagal savo vertybinį kodeksą – pritraukti prie jo visus to norinčius ir, svarbiausia, nenorinčius.

Ir būtent tai verčia galvoti, kad realiai čia nėra jokio vertybinio (kad ir konservatoriškai talibaniško) kodekso. Už viso to partinės brandos maskarado slypi pati primityviausia valdžios, turtų, galios, šeimininkavimo nuostata. O visas lietuviškas konservatoriškas žodynas yra tiktai tapatybinis žaidimas skirtas mėgstantiems ir tikintiems vertybėmis. O konkrečiau – balsuotojams partijos viduje, o po to ir Seimo, savivaldybių rinkimuose.

Kaip skelbia (visose Lietuvai egzistenciškai svarbiose istorijose šališkas) interneto portalas delfi.lt, apžvelgdamas partijos kandidatų programas, “A. Kubiliaus tezės pačios trumpiausios. Dabartinis TS-LKD vedlys nurodo, kad  partijos tikslas – laimėti savivaldybių ir Seimo rinkimus. Taip pat “išlaikyti  Sąjūdžio vertybinę tapatybę, ypatingą dėmesį skiriant sovietmečio pažeisto  moralinio audinio atkūrimo turiniui”.
(http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/i-akubiliaus-ratus-saviskiu-pagaliai.d?id=61071315#ixzz2PcxOkKOX)

Kokios aptemusios sąmonės žmogus gali taip šnekėti? Turbūt jaučia, kad meluoja, bet vistiek meluoja. Pirmiausia sau, paskui bando įtikinti kitus. Panašų sąmoningai pasirinktos šizofrenijos (t.y. sąmoningo melo) atvejį galėjome matyti V.Putino kalboje Dūmoje, kai jis kalbėjo apie zrelaja demokratija v Rosiji (brandžią demokratiją Rusijoje). Galios žmonėms ir manipuliatoriams, bet kokia kaina siekiantiems valstybinės galios, būdinga politinė šizofrenija. Politiniai niekšai visuomet yra sąmoningi politiniai šizofrenikai. Jie priversti tikslingai iškraipyti ir sujaukti realybę tam, kad bet kokią kaina pratęsti savo galios viešpatavimą.

Ką turi bendro A.Kubiliaus grupuotė su  Sąjūdžio vertybine tapatybe? Su sovietmečio pažeistu moralinio audinio atkūrimu? Nebent tik tai, kad sistemiškai toliau gniuždė tą moralinį audinį ir niekino Sąjūdžio vertybes. Kai pritarė ir iki šiol pritaria antikonstituciškai VSD, Generalinės porkūratūros galiai. Kai nestojo pilietinio intereso pusėn ir aprobavo D.Kedžio mergaitės egzekuciją, E.Kusaitės terorizavimą, V.Pociūno ir FNTT vadovų susidorojimą. Kai gynė ir dabar stumia neskaidrius stambiojo kapitalo interesus. Kai nieko nedarė ir nedaro su svarbiausia Lietuvos bėda – teisėsaugos sistema. Šiai grupuotei visiškai tinka šešėlinė VSD įtaka ir oficiali savivalė, susidorojimas su gerais pareigūnais, manipuliacijos Lietuvos viešoje erdvėje, rezonansinių nusikaltimų vilkinimas, pilietiškumo užgniaužimas. Ar mes girdėjome šios partijos poziciją, kuri būtų už visuomenės interesą gauti paaiškinimus rezonansinėse istorijose? Tie miesčioniški, “naujos kartos politikai”, o ištiesų politiniai-partiniai zombiai, galios ekspertai, nė nemirktelėję paaukotų dar vieną mergaitę, jeigu tiktai to reikėtų teisinės valstybės išsaugojimui.

A.Kubiliaus “programinių” žodžių dviveidiškumas itin atsiskleidžia Vytauto Landsbergio akivaizdoje. Tikrasis Sąjūdžio patriarchas visose svarbiose bylose stojo visuomenės pusėn, pademonstravo aukščiausią politinį ir socialinį jautrumą. O dabartinis konservatorių partijos lyderis, kuris dabar šneka apie Sąjūdžio vertybes ir moralinį visuomenės audinį, dėjo į kojas kuo toliau nuo tiesos ir teisingumo. Kai V.Landsbergis, gindamas teisingumą FNNT skandale perspėjo nebendradarbiauti su politiniais banditais (Liberalų ir Centro Sąjunga, jei kas dar prisimenta šitą politinę gaują), tai A.Kubilius spaudė jiems dešinę, kad tik išsilaikyti valdžioje. Kai V.Landsbergis pasmerkė akivaizdų manipuliavimą ir nesuvokiamą valstybės institucijų prievartą prieš D.Kedžio mergaitę, dabartinis “lyderis” tūnojo šešėlyje ir neturėjo nieko ką pasakyti apie Leviatano (valstybės) vykdomą žmonių galvų traiškymą. Kai tikrieji kovotojai už Lietuvos laisvę A. Terleckas, N.Sadūnaitė, R.Grigas, V.Petkus, masė visuomenininkų pirštu rodo į E.Kusaitės bylą ir VSD manipuliacijas, “lyderis” su savo cambridžiška elitine svita nieko nemato. Tik saugiame kontekste, kai jų nevargina tautos teisingumo kančios, jie pradeda postringauti apie Sąjūdžio vertybių tąsą ir sovietmečio pažeisto moralinio visuomenės audinio atkūrimą.

Tikrasis Sąjūdis iki šiol išsilaiko žmonių širdyse ir veiksmuose ir rodo kelią. Deja, bet A.Kubiliaus ir co. kelias veda visai į kitą pusę. Veda ten, kur triumfuoja valstybė be piliečių, teisingumas be žmogaus.

Kokį kelią pasirinks eiliniai Lietuvos konservatoriai?

Jeigu atsakymas jau yra aiškus, bus pasirinktas A.Kubilius, ir turint omenyje D.Kedžio bei kitas istorijas, lieka klausimas: ką daryti su tauta, kuri absoliučiai neatspari manipuliacijoms? Kokios prošvaistės mums čia Lietuvoje, kai žmonės visiškai bejėgiai atsispirti galios inžinierių kurpiamai melo lavinai?

Advertisements