Pasiskaitykite: http://www.alfa.lt/straipsnis/15140084/Baikscioji.Drasos.kelio.vadove=2013-06-10_08-57/

Gaila, bet, deja, mano itin gerbiamas viešojo Lietuvos gyvenimo komentatorius suklupo. Laikėsi bene ilgiausiai, bet vistiek atėjo laikas…

Įdomu tai, kad gerb.Kęstutis atkartoja visas pagrindines lietuviškojo politinio elito ir jų atstovų žiniasklaidoje klišes, kurios buvo naudojamas vertinant pedofilijos istoriją.

Įvardinsiu jas.

1) Lietuvos teismai yra nešališki ir iš esmės nepoltiški, tai kodėl N.Vencieknė taip slapstosi? Lietuva – teisinė valstybė, N.Venckienei kaltinimai palyginti nerimti, kodėl jai pritrūksta drąsos ir ji šitaip vedžioja visus už nosies? Jeigu ji jaučiasi teisi, tai turi drąsiai stoti prieš teismą ir įrodinėti savo teisumą.

Įdomi citata:  “NATO partneriai, tarp jų ir JAV, Lietuvą laiko teisine valstybe. Lietuvos  teismai, nors jie nėra nei veiksmingiausi, nei sąžiningiausi, paprastai  neužsiiminėja politiniu persekiojimu”. Turbūt būtų sunku surasti labiau autoriaus vertinimo naivumą (?) demaskuojantį argumentą nei šie sakiniai. Su dviem sakiniais nubraukiami keturi šališkos teisėsaugos veikimo metai. Keturis metus visuomenė pirštu rodo į nesuvokiamą teisėsaugos elgesį pedofilijos istorijoje, o gerb. K.Girnius mums rodo NATO partnerių nuomonę. Argumentai šimtus kartų buvo išdėstyti kas negerai su teisėsaugos veiksmais, o štai dabar vėl išlenda teisinės valstybės mitas tarsi nieko nebūtų prieš tai įvykę.
Deja, bet mums nepalengvėja, kad mūsų partneriai NATO mūsų valstybę vertina kaip teisinę. JAV ar formalūs demokratijos indeksai, ar net universaliosios žmogaus teisės nepadeda tam senukui, kuriam, prisidengusiam Lietuvos trispalve, policininkas su automato buože krytingai tranko į tarpkojį. (O gal tai tiesiog smulkmena? Nelemtas atsitiktinumas? Nuo V.Pociūno iki gegužės 17d. – gal tik atsitiktinumai?)

Priešingai, kuo daugiau tokių su lietuviška realybe nieko bendra neturinčių vertinimų – tuo labiau pateisinami ir dangstomi nuskalstami teisėsaugos veiksmai. Tuo gilyn grūdamos realios problemos. Arba, kaip jau rašiau kadaise, kuo daugiau teisinio abstraktumo (savaime teisingo), tuo labiau klimpstame į korumpuotą realybę. Kuo smarkiau formaliai į Vakarus, tuo toliau nuo realios Lietuvos.

2) Antras argumentas tęsia pirmojo naivumą. Tiesa, vaizdinys, kad politinė valdži pateisina savo egzsistavimą tik tuomet, kai remiasi į piliečių valią, nėra būdingas lietuviškajai viešajai erdvei ir gali gimti tik amerikietiškoje (vakarietiškoje) vertybinėje sistemoje. Kitaip tariant, šis argumentas būdingas beveik išimtinai tik gerb.K.Girniui.  Tačiau šio visiškai teisingo imperatyvo stiprybė pedofilijos istorijoje tampa silpnybe.

Cituoju: “Ji, įkūrusi partiją, prašiusi žmonių palaikymo ir žadėjusi kovoti su visokiomis  negerovėmis, slapta pabėgo iš Lietuvos, net neparašydama atsistatydinimo  pareiškimo, kuris būtų leidęs kitam partijos nariui perimti jos vietą Seime ir  vykdyti pažadus rinkėjams. Nežinau, ką galvoja jos rėmėjai ir pagal sąrašą išrinkti Seimo nariai. Bet jie turėtų jaustis nuvilti ir apgauti. Ką reiškė visi  tie gražūs žodžiai ir pažadai, kylant įtarimui, kad svarbiausias vadovės siekis  buvo užtikrinti teisinį neliečiamumą? Šio tikslo nepasiekusi N. Venckienė pasislėpė ir pabėgo. „Drąsos kelio” vadovė nerodo jokios drąsos.”

Kaip sakoma tokiais atvejais, jeigu nebūtų graudu, tai keltų tiesiog šypseną. Tik dar kart gauname pamoką, kaip toli su vakarietiškais konstituciniais vaizdiniais galima nutolti nuo lietuviškos realybės!… Mano vertinimu, N.Vencieknės ėjimas į politiką buvo desperacinis žingsnis, o ne normali politinio proceso išdava. Šitoje istorijoje nėra jokių rinkėjų, katutėmis plojančių “yes, we can” savo kandidatui. Nėra jokių rinkimų, nėra jokių vilčių, jokių rinkiminių programų. Taip, N.Venckienė darė visišką klaidą, sutikusi žaisti pagal įprastus rinkimų standartus; jos partija atrodė komiškai, vaidinusi įprastą partiją ir bandžiusi rasti minčių apie užsienio politiką ir mokesčius. Ne tai esmė. Esmė yra ta, kad šioje istorijoje yra visuomenės desperacinis judesys – taip, jeigu norite, protestas prieš akivaizdžią neteisybę ir masinį žmonių mulkinimą. Ir ne apie išganymą eina kalba, bet apie tai sekantis mitas. K.Girniaus minimi rinkėjai gavo per galvą ar su N.Venckiene, ar be jos. N.Venckienė tapo tik nelaimės vėliava, be kurios ar su kuria tos nelaimės vis vien išlieka. Rinkėjui nereikia N.Venckienės, rinkėjui reikia spręsti realias teisėsaugos problemas. Jam reikia matyti teisybę viešajame gyvenime. Kodėl atpirkimo ožiu daromas kažkoks vienas asmuo, o nekalbama apie realias problemas?

3) Pedofilijos istorija yra redukuojama (neleistinai susiaurinama) iki politinės galios siekimo – ėjimo į Seimą. Šito vaizdinio pasekmė ir logika – dar didesnis tolimas nuo realybės: N.Vencieknę imamasi lyginti su R.Paksu, A.Valinsku, V.Uspaskichu ir kitais populistiniais veikėjais. Viskas suveremia ant “mesijo” klišės, kurio laukia Lietuvos elektoratas jau kelinti Seimo rinkimai.

Cituoju: “Anksčiau „išganytojo” vaidmenį prisiėmė Arūnas Valinskas ir jo vadovaujama  Tautos prisikėlimo partija, 2004 m. – Viktoras Uspaskichas ir Darbo partija. Nė vienas išganytojų nepatenkino net minimalių rinkėjų lūkesčių, nes tie lūkesčiai  jiems ir nerūpėjo.”

Galiu pasakyti tik štai ką: kol toks nusikalstamas elitistinis požiūris į Lietuvos rinkėjus dominuos, tol mes tik ir matysime “kvailus runkelius” ir “teisingą elitą”. Tol, kol nematysime realių Lietuvos bėdų, tol disponuosime absoliučiai mitine “populizmo-rimtų (tradicinių) politinių partijų” dichotomija. Tiek “rimtosios” partijos, tiek populistinės partijos (su savo “charizmomis”) yra suinteresuotos ir savaip išnaudoja šitą vieną didžiausių Lietuvos politinių mitų. Tik šiame žaidime trečias veikėjas – Lietuvos pilietis – stovi ir laukia, kad kas nors įsiklausys į jo bėdas. Deja, bet jis su savo ligomis nepatenka į politinį lauką. Tiksliau tariant, jis sėkmingai yra tąsomas į abi puses. Apmaudu, kad net rimti politologai ne tik, kad nemato šios pokomunistinės Lietuvos tendencijos, bet netgi į ją įsijungia ir eksploatuoja…

4) Nesuvokiamas disidentų elgesys pedofilijos istorijoje. Jie stojo minios pusėje. Jie tapo patvoriniais. Kaip vertinti tai, kad nepaperkamieji šį kartą atsidūrė “neteisingoje pusėje”? Yra tik du keliai. Jeigu jie teisūs, tai tuomet tenka perrašyti visą istoriją ir Lietuvos kaip teisinės valstybės vaizdinį; reikia kitaip perskaityti, vertinti ir atskleisti visą jau nusikalstama tapusią politinę-tesiėsaugos-žiniasklaidos konjunktūrą. Kadangi tai ne itin priimtina, tai lieka antras kelias – senatvės marazmatikai. Jie nesusivokia realybėje.

Cituoju: “N. Venckienė turi savo gerbėjų, kurie jai liks ištikimi. Pernai rugpjūčio mėnesį kunigai Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas, Algimantas Keina, Vytautas  Vaičiūnas, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, signatarai Algirdas Patackas ir Algirdas  Endriukaitis, Laisvės lygos vadovas Algirdas Terleckas pasirašė atvirą kreipimąsi į JAV ir Europos Sąjungos valstybių vyriausybes, teigdami, kad  Venckienė persekiojama. Vargu ar jie keis savo nuomonę. Gaila, kad šitokie  garbingi žmonės, gindami ne itin garbingą moterį, iš dalies diskredituoja save  pačius ir Lietuvos disidentinį judėjimą, kuris suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį okupacijos metais.”.

Bijau, kad labiau pritinka gailėtis lietuviškosios konjunktūros nematatančių ekspertų… Ką jau ką, bet represines priemonės savo kūnais ir sielomis patyrę disidentai, nepraras savo egzistencinio jautrumo šitam gaivalui, kaip ne keista pasireiškusiam jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Žinoma, disidentų vienokia ar kitokia pozicija argumentų kalboje negali būti paskutiniu argumentu. Visi gali klysti. Bet įdomu, kad šitas nemalonumas matyti disidentus “ne toje pusėje” buvo pastebimas tarp eilės viešųjų komentatorių. Vadinasi, kažkas ne taip suprasta disidentiniame judėjime ir šiuolaikinės Lietuvos realijose. Kažkoks neatitikimas fiksuotas. Bet nesuprastas…

Gerai, kad K.Girnius išvengia, bet jo ankstesni pirmtakai su pasimėgavimu vyniojo žmones į violetinę minią, kedofilus, patvorinius, psichiškai nesveikus ir pan. Taip pat gerai, kad straipsnyje autoriui pavyksta išvengti dar vienos klišės atkartojimo: “aklųjų minia seka savo deive”, t.y. neva žmonių banda seka ją apnuodijusia ragana. R.Valatka ir jo buvęs bei esamas laikraštis sistemingai piršo “Venckų genealiai sukurpto pedofilijos mito” mitą.

Vis dėl to gaila, kad bene vienintelis tikrai vakarietiškas Lietuvos politikos apžvalgininkas atkartoja tas vertinimo klišes, kuriomis sąmoningai manipuliavo ir taip tebedaro geriausi Lietuvos propagandistai. Tikėsimės, kad tai tik vienkartinis suklupimas ir mes galėsime mėgautis vakarietiška ir analitiška jo pozicija kitose istorijose. Bet kol kas tikrai ne pedofilijos…

Post Scriptum.

Tokie vertinimai kaip gerbiamo K.Girniaus man asmeniškai dar kartą įrodo kokioj siurrealistinėje realybėje mes gyvename. Pedofilijos istorija parodė mūsų pasaulio suvokimo absoliutų reliatyvumą. Ir čia neturiu galvoje sąmoningus viešosios nuomonės manipuliatorius, bet iš esmės garbingus, padorius žmones. Mūsų įsivaizduojama bendra Lietuva yra kortų namelis. Jis stovi ir atrodo kaip didelis jaukus namas tol, ko mes pakankamai ramiai gyvename savo susikurtose vertybinėse erdvėse arba tiesiog tikime saldžia nacionalinės valstybės iliuzija. Bet pakanka tektoninio lūžio ir mes atsiduriame Alisos padėtyje, arba kaip pasakytų Jean Baudrillard’as, visiškame simuliakre. Lietuvos bendrumas ir vientįsumas aiškiai turi ribas ir stovi ant molinių kojų. Ir bijau, kad niekas, visiškai niekas nėra pajėgus jas išlaikyti ar apginti.

Advertisements