Gyvenu netoliese, tai dažnai einu pasivaikščioti su savo vilku po Neveronių mišką. Didelis, tikras miškas, daug pelkių. Vieną kartą, visiškai atsitiktinai miške žiemą prasilenkiau su dar neregėtu žmogum. Nešė rąstelį ant peties, per juosmenį buvo prisirišęs virvutę, ant jos iš vieno šono kabojo kirvukas, iš kitos – pjūklelis. Iš pradžių nejauku pasidarė, toks girinis-kirvinis. Pasisveikinom. Pamaž įsikalbėjome.

Tik po gero laiko aš pradėjau suvokti, kad sutikau neeilinį žmogų… Buvau priblokštas jo minčių gilumo ir platumo. Kiek sugebėjau atsekiau N.Berdiajevo, A.Maceinos, J.Girniaus,  Viduramžių (meisteris Eckhartas) ir Reformacijos (J.Boehme, Angelijus Silezijus) mistikų, Z.Froido ir daugybės kitų Vakarų minties tradicijų aidus. Nežinau ar jis buvo juos skaitęs, bet panašumo tikrai buvo. Nepriminė jis akademinio žmogaus, greičiau savamokslį. Šalia gilios išminties ėjo pritrenkiantis paprastumas – buvo paprastas kaip trys kapeikos. Labai akcentavo Kristaus mokymą ir ypač evangeliją pagal Joną.

Po to buvau sutikęs jį keletą kartų, gana dažnokai. Ilgai dvejojau ar verta viešai skelbti. Manau, jam visiškai tas pats būtų. Jis buvo įsišaknyjęs savyje, savo pelkėje, viešumas jo nedomino. Nematau jo jau porą metų. Nežinau kur dingo. Visgi nepalieka jausmas, kad galbūt verta keletą minčių paskelbti, gal kam nors tiks, kaip man tiko. Jos gali pasirodyti senamadiškos ar dar tai kokios, bet toks jau tas Neveronių girinis. Man asmeniškai jos labai arti širdies. Beje, perteikiu savaip, nes aišku, kad nei įrašinėjau nei ką.

——————————————————————————-

Kalba, tiesa ir laisvė

Kalba tampa negyva (pasenusi) tuomet, kai bandai ją pritempti prie tikrų ar įsivaizduojamų interesų. Ypač politinė kalba negyva, nes ji pasmerkta laviruoti ir atspindėti interesų konjunktūrą. Kadangi paprastai interesai yra slepiami, tai matome lavonų kalbą.

Asmenybė yra tas, kas sugeba atsiverti tiesos momentams.

Manoma, kad yra iškilios asmenybės. Kad kuria kūrybingi žmonės. Iš tiesų, kuriama tam, kad save išgelbėti nuo giliausių problemų ir tamsos.

Kalbos gyvumas yra pats tikriausias laisvos asmenybės požymis.

Kalba gryniausia laisvės ir tiesos momentuose.

Laisvė ir tiesa visuomet eina kartu su šypsena. Ir niekuomet nepanaši į Sizifo darbą. Laisvė ir tiesa išlaisvina net ir beprasmybės akivaizdoje.

“Iškilios”, “moralios” asmenybės yra sukurtos tų ir tiems, kurie dar nėra pakankamai savarankiški ir laisvi. Tam tikra prasme, tai vergų žodyno dalis.

Nieko nėra svetimesnio ir priešingesnio lasivei ir tiesai kaip interesai, naudos, žinomumo, populiarumo siekimas; kitaip tariant, išskaičiavimai. Tiesa ir laisvė visuomet yra sau, savitiksliai.

Laisvė ir tiesa visuomet yra arčiau tamsos, nei dorovės ir etikos. Jos gimsta maištingos asmenybės sieloje, kovoje su didžiausiomis beprasmybėmis ir prieštaringumais.

Moralė, dorovė, etika yra sustabarėjusi tiesa. Palyginus su laisve – tai devintas vanduo nuo kisieliaus.

Tesusitinka ir teatpažįsta viens kitą sielos tiesos momentuose! Tenesubjauroja jų buitis, kūno širma ir socialinė psichologija!

Būna pasenusi kalba. Negyva kalba.Pagrindinis jos p0žymis: jos laikomasi kaip paskutinės tiesos instancijos, kaip tiesos referento, nors ten tiesos jau senai nėra likę.

Tiesa visuomet eina kartu su laisve. … ir meile.

Tiesa, laisvė, meilė tikrai yra ne iš šio pasaulio. Nors tai neprieštarauja viens kitam, šis pasaulis (buitis, socialinė psichologija, kasdienio gyvenimo prievolės ir ritmas) jas tiesiog praryja. Todėl yra tiktai tiesos momentai…

Tikrų tikriausi negyvos kalbos pavyzdžiai, laisvės ir tiesos lavonai kalboje: “moralė”, “etika”, “padorus pilietis”, “laikytis įstatymų”, “morali politika”…

Laisvė ir tiesa yra tuomet, kai kvėpuoji visais plaučiais.

Laisvėje nebijai nieko prarasti. Laisvė teikia prasmę didžiausių praradimų akivaizdoje. (Viską praradęs Zorba šoka lietuje.)

Laisvė ir tiesa yra nepanaudojama. Ji dingsta tą pačią akimirką, kai nori kažkam panaudoti.

Tiesa nėra rėksni. Ji gimininga tylai.

Tiesos ir laisvės potyris – tai pilnatvė tame asmenybės raidos taške. Tiesa ir laisvė niekuomet nėra užbaigtos. Tai begalybės sąvokos. Jos negali pasibaigti žmogaus gyvenime, būti pilnai realizuotos. Laisvė ir tiesa – tai žmogaus asmenybės vystymosi begalinė erdvė.

Oficiali kalba įvergina. Jeigu tai laisva kalba, ji jau nėra oficiali.

Kartojimas yra laisvės sunorminimas, bandymas užfiksuoti prasmę.

Nesi pakankamai laisvas, jei to paties negali pasakyti kitaip.

Kam reikalnga prasminga kalba? Kad asmenybė vystytųsi per sąvivoką, atpažindama save kito kalboje.

Kūryba yra asmenybės vystymosi sąlyga, o ne rezultatas. Kūryba nematuojama daiktais.

Laisvė – absoliutus žmogaus neprognozuojamumas. Moralė padaro žmogų prognozuojamą. Štai kodėl giliausi žmogaus klodai neturi nieko bendra su morale. Moralė iš esmės yra socialinė kategorija.

Kartais socialinis gyvenimas ir žmogaus vidinis gyvenimas nesusiliečia.

Niekam neįdomus negalingas, nežinomas žmogus. Visi prilipę prie išorėje matomos galios.

————————————————————————————

Stabilumas

Ką daryti, kai esi įsitikinęs, kad kad tavo gyvenime pačios didžiausios problemos niekada nebus išspręstos? Problemos didesnės už gyvenimą. Esminės problemos, kurios tave žudo.

Stabilumas yra balansas – kai gilios problemos tavęs taip jau nebetrikdo. Stabilumas atsiranda tuomet, kai yra viltis, kad visos problemos yra įveikiamos. Dar nežinai kaip, bet tokia viltis yra.

Žmogaus branda – tai prieštaravimų subalansavimas. Brandus žmogus jau taip nebesiblaško. Gali būti labai blogas brandus žmogus.

Gali sau atrodyti kaip bedugnė, nežinai į kurią pusę pasisuksi. Bet tai tavęs jau taip netrikdo. Žinai, kad žmogus yra įvairialypis, spontaniškas, instinktyvus, neprognozuojamas, laisvas.

Laisvė, universalumas ir šaknys

Kaip keista – yra laisvės kalba, tiesos ir meilės kalba ir bet kokia kita kalba: racionali, teisinė, vertybinė, moralinė, ekonominė, politinė, buitinė…

Ar laisvė yra universali? Ne, ji yra individuali. Absoliučiame subjektyvume yra kažkoks universalumas.

Racionalus universalumas yra tuščias, pvz., žmogaus teisės. Po juo visuomet yra iracionalus pagrindas – galia, arba kitaip tariant, interesai.

Tiesa visuomet yra konkreti. Universalumas tiktai tuomet yra teisingas ir pagrįstas, kai yra įsišaknyjęs konkrečioje tiesoje, pvz., reikia apginti žmogų nuo neteisybės.

Jeigu tau dėstomos žinios ar filosofija yra apie bet ką kitą, o ne apie tave – jos tuščios. Vadinasi, tikros žinios yra politinės ir socialinės – ten kur tu gyveni ir ką matai. Čia ir yra esmė: kol filosofija ar ideologija netampa “socialine”, praktine, tol ji yra tik abstrakti sąvoka, formalios žinios. Kaip sakė F.Fellinis, jeigu jis kurtų filmą apie žuvį,  jis vistiek būtų autobiografinis.

Tiesos negalima pajungti politinei kalbai ir politinei filosofijai, multikultūralizmo kalbai. Tiesos konkretumas verčia ją atpažinti iš veiksmo ir darbų.

Politinės kalbos tragizmas yra tame, kad joje neįmanoma atskirti tiesos. Politikoje nėra laisvės. Todėl politika taip traukia tuščius žmones.

Mizerinis žmogus – iškeitęs laisvę ir tiesą į socialinius vaidmenis, didžia dalimi greičiausiai paties įsivaizduojamus. Ten jis ieško galios kaip laisvės ir tiesos kompensacijos. Jis dažniausiai labai racionalus. Bet taip pat – labai iškrypęs.

Advertisements