Sunku išlaikyti blaivų protą žiniasklaidos sukeltoje viešoje masinėje psichozėje gėjų klausimu.
Mano supratimu, esmė ir svarbūs niuansai glūdi visai kitur.
Pirmiausia ir svarbiausia – gėjų klausimo negalima atsieti nuo rinkos. Rinkos plėtra eina kartu su gėjų teisių gynimu ir jų išplėtimu. Ir čia glūdi didžiausias iššūkis tradicionalistinėms kultūroms ir vertybėms. Rinkoms visiškai neparanku ir žalinga išskirti gėjus vardan kažkokių tautinių vertybių, istoriškai susiklosčiusių visuomenės tradicijų, moralės ir dorovės. Tautinės vertybės, tradicinė moralė – bet kas, kad skatina įsišaknyjimą, įsipareigojimą, aukojimąsi dėl vertybių ir principų – tampa dideliu kliuviniu rinkoms. Tai pats didžiausias ekonomikos priešas. Jis kliudo laisvam kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimui, nes nepasiduoda pirkimo-pardavimo, prisitaikymo, nuolatinio keitimosi logikai.
Vartotojas turi būti kasdieną pasiruošęs priimti naują paslaugą, naują prekę, naują žinią, naują (“geresnę“) politiką, naujus (“civilizuotesnius“) standartus. Rinkai paranku laikyti pasaulį nuolat besikeičiančiame tempe, nes reikia įvedinėti naujus ar naujai patobulintus produktus. Vartotojas turi prisitaikyti ir per daug neklausinėdamas pirkti, vartoti. Bet kas, kas skatina prisirišimą, įsipareigojimą, kas teigia kažkokius nesikeičiančius principus, kas apeliuoja į tam tikras nesikeičiančias vertybes (nesvarbu kokio pobūdžio ir turinio) – tas tampa rinkos priešu Nr.1. Rinkoms tai mentaliniai priešai, nešantys finansinius nuostolius.
Asmuo, kuris yra įsišaknyjęs tautos kultūroje, kalboje, tradicinėje šeimoje ar kažkokiuose metafiziniuose principuose iškrenta iš rinkos ir tampa potencialiai pavojingas ta prasme, kad jis gali nepirkti ir nevartoti dėl rinkai nesuvokiamų priežasčių. Jis demonstruoja anti-rinkiškas lojalumo savybes ir nepasiduoda vartojimo logikai. Visi žmonės vartoja, bet rinkai pavojingas toks žmogaus asmenybės tipažas, kuris nepasiduoda iki galo perdirbamas pagal rinkos žmogaus idealų tipą: be šaknų, be jokių “pririšančių“ vertybių, globalus žmogus, pasiruošęs kiekvieną dieną priimti naujus ekonominės, politinės, kultūrinės konjunktūros standartus.
Tarptautinėse konferencijose aš pastebiu tuos tikruosius naujuosius lietuvius, kurie jau yra šios universalios rinkos ideologijos vartotojai. (Treninginiai kriminaliniai ir kostiumuoti ekonominiai banditai tikrai nėra tikrieji naujieji lietuviai kaip anekdotuose). Kaip taisyklė juos vienija tie patys bruožai: nuo bakalauro laikų pradėta tarptautinės klajonės po užsienio universitetus, jauno mokslininko karjera per PhD ir postdocus, be šeimos, be vaikų, be lietuvių kultūros, kalbos, be šaknų. Kaip taisyklė, jie yra labai liberalūs, žmogaus teisių palaikytojai, anti-homofobai, visiškai nesusigaudantys lietuviškose realijose. Man susidarė įspūdis, kad jų kosmopolitiškumo dydis yra atvirkščiai proporcingas jų provincialumo sindromui. Kuo iš gilesnio kaimo, tuo didesnis kosmopolitas, tuo persisunkęs neapykanta lietuvių tautai ir kultūrai. Tuo didesnis globalesnės rinkos (garantuojančios jiems jų karjeras) ir jos ideologijos variantų vartotojas. Be abejo, yra ir išimčių.
Reikia kartą pasakyti: žmogaus teisės, taip, kaip mes matome jas ateinant į Lietuvą, yra globalios rinkos ideologijos variantas. Reikia atskirti žmogaus teises, ginančias politinius disidentus, autoritarinių, religinių režimų aukas ir tas žmogaus teises, kuriomis tik pridengiama didelių interesų grupių lobistinė veikla. Žmogaus teisės atsirado moderniuoju Vakarų visuomenės laikotarpiu (18-20a.) kaip kova už didžiosios visuomenės dalies teisę naudotis minimaliomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis valstybės teikiamomis garantijomis, kurias buvo linkęs pasilaikyti sau politinis-ekonominis establishmentas. Globalios rinkos propaguojamos žmogaus teisės yra postmodernios visuomenės reikalas, kai jau nesustabdomai išlaisvėjęs ir rinkos garantuotas individualizmas siekia pasinaudoti ir išplėsti žmogaus teisių sritį savo individualumo manifestacijoms. Jau ne autoritarinis/totalitarinis politinis režimas yra žmogaus teisių priešas, bet žmonių galvose įsitvirtinę “stereotipai“, tautinių kultūrų, tradicinės šeimos sampratos ir vertybės. Jau ne didžioji visuomenės dalis (“kiekvienas žmogus turi prigimtinį orumą“) ir ne tradiciniai jos vediniai (kaip tautinės, religinės mažumos) yra žmogaus teisių subjektas, bet ir seksualinės mažumos. Svarbu tampa ne apginti žmogaus laisvę ir orumą nuo politinio režimo represijų, bet sureikšminti ir socialiai (o po to ir teisiškai, politiškai) įtvirtinti specifiškiausius savo individualumo poreikius. Todėl matome ir gyvūnų teises ir anti-diskriminacijos principo nuolatinę plėtrą, kaip pavyzdžiui draudimą kritikuoti ar neigiamai atsiliepti apie gėjus netgi religinių bendruomenių atstovams (plg. http://www.akegreen.org/). Taip gėjų teisės tampa svarbesnėmis už ilgametes, istorines religinių bendruomenių teises. Ar tai ne išplovimas?
Žmogaus teisių plėtra be jokių abejonių vyksta, tačiau kyla akivaizdus klausimas kiek ji gali tęstis ir ar tikrai prigimtinės žmogaus teisės apima, regis, anti-prigimtinius bruožus kaip homoseksualūs santykiai? Ką bendro su prigimtinėmis žmogaus teisėmis turi prieš žmogaus prigimtį nukreiptas seksualinis elgesys, kurį siekiama politiškai/teisiškai įtvirtinti? Laisvė ir teisė į seksualinį elgesį dar yra suprantama kaip teisės į žmogaus orumą ar laisvę dalis kol ji išlieka privačioje erdvėje, tačiau ar taip lengvai suprantamas ir teisinis/politinis jo rėmimas? Ar prigimtinę teisę į žmogišką orumą ar šio principo vedinius, kaip teisę individualiai ir laisvai apsibrėžti save, galima be jokių problemų išplėsti į homoseksualų teisę įsivaikinti vaikus ar teisę į valstybės ginamą homoseksualią santuoką? Prigimtinių teisių samprata šiais atvejais arba netenka prasmės, arba reikia perrašyti žodį “prigimtinis“. O ar „prigimtis“ nėra perrašoma teigiant, kad žmogaus lytiškumas yra tiktai socialiai sukonstruotas?
Atrodytų žmogaus teisių plėtra yra visuomenės konsensuso dalykas. Dėl to lygtais galima diskutuoti, ginčytis, ieškoti racionalių sprendimų. Bet rinka turi savo atsakymą. Niekas čia net nesiruošia diskutuoti su mumis. Visos “racionalios“ diskusijos yra tiktai akių dūmimas, kad parodyti, jog kažkas su kažkuo kalbasi, kad vyksta demokratinis racionalios diskusijos procesas. Rinkos ir žmogaus santykis remiasi į pagrindinį principą: padaryti žmogų daiktu, darbo jėga, vartotoju. Toks yra aklas kapitalizmo principas, tokia yra nenumaldoma logika. Jau kuris laikas rinka yra perdirbusi žmogų į daiktą ir vartotoją, valstybes – į tarptautinių finansinių politinių institucinių centrų taisyklių vykdytojas (nes valstybės tapo globalios finansų rinkų vartotojomis). Dabar atėjo laikas paskutiniam rinkos stabdžiui – lokalioms kultūroms palenkti. Todėl mes vis dažniau regėsime viešas pastangas nukreiptas prieš įsišaknyjimą. Vietinis, tautinis įsišaknyjimas bus automatiškai pavadinamas ir apšaukiamas tradicionalizmu, pasenusia ideologija, atgyventomis vertybėmis, atsilikusiu provincializmu, homofobija, netolerancija ir taip toliau. Mums vis dažniau bus brukami civilizuoto gyvenimo standartai. Bet mes jau žinosime, kad ši civilizacija neturi nieko bendro su ta klasikine Vakarų civilizacija išauginusia žmogaus teises. Šiandien – tai rinkos civilizacija, naikinanti ne tik vietines kultūras, bet ir tą patį žmogiškąjį orumą. Vyksta klasikinių žmogaus teisių išplovimo procesas. Vartotojų visuomenė pradeda vartoti žmogaus teises. Klasikinės žmogaus teisės taip plečiamos, kad dingsta žmogaus prigimties ribos. Globalios rinkos akivaizdoje kaip niekad anksčiau iškyla žmogaus prigimties klausimas: genetika, žmogaus teisės etc. Ir tai nėra paradigmų (pasaulėžiūros, idėjų, mentalinė) kova, bet prieinamos biologinės žmogiškumo ribos. Ne veltui science fiction – ateities socialinės anti-utopijos kūrėjai – svarstė kas bus kai atsiras sukurtas žmogus? arba kai mechaninė gyvybė (robotas) užsinorės būti mylimu arba pats pamils? T.y. kas įvyks, kai bus prieitos prigimtinės žmogaus ribos? Deja, bet, kaip dažniausiai atsitinka, fantastinė realybė smogia iš arčiau ir kitaip nei buvo galima tikėtis.
Ir jokia racionali diskusija čia tiesiog neįmanoma, nepaisant demokratinių žaidimo taisyklių spektaklio. Rinka nediskutuoja, rinka paprastai verčia. Ji perkuria visuomenę, pasaulėžiūrą, moralę, šeimą, žmogų. Rinkoje vietoj racionalių diskusijų sprendžia stipresnis, turtingesnis, galingesnis.
Beje, tai vyksta po demokratijos, žmogaus teisių žodynu ir net, paradoksas (!), per lokalių kultūrų ir regionų rėmimą! Mat galima finansiškai remti kultūrinį identitetą, bet tuo pačiu metu tą kultūrinį regioną paversti rinka. Todėl čia nėra jokio prieštaravimo. Globalizacijos laikais politinis, moralinis žodynas yra perrašomas. Naudojami seni žodžiai, bet su naujais turiniais. Ypač Lietuvoje prisišlieja senos ir naujos ideologijos, todėl gaunasi visiškas vertybinis jovalas. Jeigu tu nori ginti tautinę kultūrą, kalbą, keli nacionalinio išlikimo, nacionalinės politikos klausimą – tu tuojau pat būsi apšauktas tradicionalistu, homofobu, provincialu. Jeigu tu į pirmą vietą iškeli žmogaus orumo, laisvės, individualumo pirmenybę prieš bet kokio pobūdžio (tautinį, moralinį) kolektyvizmą – tuojau būsi apšauktas laisvamaniu, liberalu, lietuvių kultūros išdaviku, naikintoju ir pan. Globalizacijos ir rinkos ideologijos kaip ir senieji tradicionalistų sindromai nepalieka erdvės užimti tokios pozicijos: pirma turi eiti pagarba žmogaus laisvei ir orumui, nes be šito bendras politinis projektas pasmerktas virsti moraline, kultūrine ir galiausiai politine diktatūra; antra, žmogaus laisvė ir realizacija neatsiejamai susijusi su vietiškumu, lokalumu, tautine kultūra. Laisvas žmogus save atrasti pirmiausia gali savo tautos kultūroje ir kalboje. Tautiškumas yra ne vienintelė, bet vis dėl to egzistencinė asmens apsibrėžimo erdvė. Vienas pirmųjų ir artimiausių savęs suvokimo šaltinių. Lietuviškos išeivijos “Santara“ organizacija įrodo tokio liberalumo ir tautiškumo sąjungos galimybę ir net vidinį giminingumą. Didiesiems santariečiams asmens laisvė, kūrybiškumas buvo neatsiejamas nuo tautiškumo. Žinoma, naujieji globalios rinkos vartotojai nesąmoningai ar sąmoningai to jau netekę. Lietuvoje likusiems gėjams tautiškumas kelia tiesiog siaubą, nes jame mato nacionalistus, homofobiją ir grėsmę sau.
Lietuviška realybė
Jeigu gėjų klausimą svarstyti iš šios globalios rinkos perspektyvos, tai karas jau pralaimėtas. Globalizacija sutriuškins bet kokius lokalumus. Mes galim laimėti tiktai atskirus mūšius ir tai laikinai. Mažoms bendruomenėms lieka paskutinis šiaudas: konstitucija ir referendumas. Kadangi nacionalinės valstybės suverenitetas dar laikomas tarptautinės teisės stuburu, tai yra vieninteliai ginklai, kuriais dar gali pamojuoti savo tradicines sampratas norinti išlaikyti bendruomenė. Bet tam reikalinga politinė valia ir piliečių susitelkimas, o Lietuvoje neturime nei vieno, nei kito.
Gėjų paradas šiandien Vilniuje dar kartą atskleidė tą pačią tiesą: niekas nesiruošia rimtai ginti tradicinės šeimos. Viskas buvo prasukta per principą “piliečiai gali laisvai rinktis ir reikšti savo pažiūras“. Policija su neregėtu uolumu vykdė užduotą kursą: sraigtasparnis, raitoji policija, segvėjai – viskas netikėtai priminė „europietiškos valstybės“ policijos parodomąją akciją. Ką gi, D.Kedytės paėmime jau buvo pasipraktikuota vykdyti komandą iki smulkmenų. Pats paradas atrodė komiškai – eisenos dalyvių buvo mažiau nei policijos ir protestuotojų, eisenos dalyviai turėjo jaustis kaip karo apsupty. Ar čia panašu į miestui dovanojamą šventę, ką visiškai beviltiškai bando įpiršti gėjų vadas? Jokia valstybės institucija – Vilniaus m. savivaldybė, teismai, ministerijos, policija, Prezidentė – gėjų eitynių nekomentavo iš didžiosios tautos dalies perspektyvos. Iš dorovės perspektyvos, kurią numato Konstitucijos 25 str. kaip pretekstą riboti laisvę reikšti savo įsitikinimus ir juos skleisti ar rinktis į taikius susirinkimus (36 str.). Konstitucijos preambulėje irgi kalbama apie lietuvių tautos “dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“. Ar tai – tik tušti žodžiai, ar vis dėl to – konstitucinė nuoroda į tautos kultūrą ir vertybes? Jeigu tai nėra tušti žodžiai, tai kodėl valstybės institucijos nesiėmė net svarstyti iš šios konstitucinės perspektyvos? Kodėl toks neapsakomas nuolaidumas akivaizdžiai simboliniam gėjų mostui žygiuoti nuo katedros aikštės? Iš kur tokia tyli valstybės institucijų neapykanta savo krašto kultūrai, žmonėms, tradicijoms?
Iš kur toks politinis keliaklupsčiavimas? Pirmininkavimas ES ir mankurto noras sublizgėti prieš poną randa čia vietos kaip paaiškinimas, bet jis nėra pilnavertis. Pažiūrėkime į medijas: delfi.lt ir lrytas.lt eitynes nušvietė kryptingai pro-gėjiškai. Delfi.lt jau kuris laikas buvo spausdinami tarsi nekalti pasvarstymai gėjų tema su mintimi, kad tai iš esmės normalus, istorinis reiškinys, egzistavęs nuo antikos laikų, kad svarbu dabar nusibrėžti ribas ir ta lietuvių homofobiška visuomenė ilgainiui turės su tuo susitaikyti. Na o lrytas.lt randame tradicinius žurnalistinius triukus-manipuliacijas. Atrandamas žodis “nemažai“. Nemažai protestuotojų buvo akivaizdžiai neblaivūs; nemažai jų užsidėję P.Gražulio kaukę; jų gretas papildė kauniečiai, dalyvavę Garliavos įvykiuose; neramumus kelia agresyvūs rėksniai; protestuotojų 30, o homoseksualų ir jų rėmėjų 700; laukiantys protestuotojai pradėjo užkabinėti moteris (daugiskaitoje) su vaikais (po to iškart paaiškėja, kad buvo pakomentuota viena moteris, kurios vaikas nešėsi vaivorykštinę vėliavėlę).
Iš kur toks medijų palankumas? Atsakymas vienas – rinka. Tai gali būti tiesioginiai finansiniai užsakymai, arba tiesiog reaguojama į ekonominės-politinės konjunktūros kursą naikinti bet kokias neigiamas žinias apie gėjus ir formuoti teigiamą nuomonę. Medijų, politinių institucijų reakcija gėjų klausimu rodo tą patį vaizdą kaip ir anksčiau – valstybė neturi politinio stuburo, neturi nacionalinės bendruomenės, tautinės kultūros sampratos, vizijos ir politikos. Mūsų valstybė veikia kaip didesnių jėgų blaškomas laivelis. Bet ar tai turėtų stebinti po 20 nuoseklių piliečių išstūmimo metų, paniekos piliečių politinei valiai?
O tokie gėjų paradai tik kliudo toleruoti gėjus per jų privačią teisę į seksualinį elgesį, kaip turbūt būtų pasiruošę didžioji dalis lietuvių visuomenės. Tą, beje, pastebėjo ne vienas viešai prabilęs gėjus (http://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/as-manau/skaitytojo-nuomone-esu-gejus-turiu-psichosocialini-sutrikima-taciau-tai-netrukdo-gyventi-516-355633).
Nei Lietuvos gėjų lyga, nei jų rėmėjai, nei šustausko, butkevičiaus, gražulio tipo tradicionalistai neleidžia nepakęsti lietuviško provincialumo ir homofobijos, bei tuo pačiu pasisakyti už tradicinę šeimą, prieš gėjišką propagandą, prieš jų siekį įsivaikinti, prieš jų pretenzijas į valstybės globojamą santuoką. Bent jau tol, kol lietuvių tauta referendume nubalsuos kitaip. Yra privatinės žmogaus teisės, tačiau lygiai taip pat yra viešos tautos tradicijų teisės. Piliečių lygybė yra individualiame lygmenyje, bet kai reikalas liečia viešą politiką ir viešą erdvę – turi būti paisomos ir bendros tautos, visuomenės ir kultūros teisės. Ką aiškiai be jokių papildomų “dvasinių“ išaiškinimų nurodo ir Lietuvos Konstitucija. Balansą reikia surasti kiekvienoje konkrečioje situacijoje, bet stebina vienakryptis valstybės institucijų elgesys gėjų naudai.
Bet ar gali būti viešoj erdvėj racionaliu būdu išspręsta tai, kas visuomet spręsdavosi per interesų galią, rinką ir pinigus? Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad pusiausvyra krypsta ne lietuvių tautiškumo pusėn.
andriussvarplys 
“Bet ar gali būti viešoj erdvėj racionaliu būdu išspręsta tai, kas visuomet spręsdavosi per interesų galią, rinką ir pinigus?“
Gali. Tik kad nepritrūktų viešąją erdvę puoselėjančių, viešąjį interesą suvokiančių žmonių.
Tai visuomet bus asmeniška.
Viešoji erdvė be to blizgančio racionalios komunikacijos šarmo, kurį mums nupiešė J.Habermas’as, turi dar vieną ne mažiau fundamentalią savybę – prie jos prisišlieja daug brudo. Čia tas pats kaip su politika, populiarumu, žinomumu… Ir ši viešos erdvės savybė ne mažiau galinga, nei racionali komunikacija. Iš esmės aš manau, kad viešoje erdvėje nėra jokios racionalios komunikacijos. Racionalumas išlieka individualiose galvose.
Vieša erdvė tik pratina žmones prie tam tikrų interesų.
Tai vat ir įdomumas tame – kuo tos vaivorykštinės “teisės“ yra viršesnės už paprasto žmogaus? Juk lygybės principai yra užtvirtinti LR konstitucijoje, ar ne? Tai kur tada problema? Gerai pastebėta – rinka. Smegenys ir jų pildymas turiniu (vienos ar kitos formos propoganda, mažaverte informacija ir t.t.), t.y. smegenų plovimas yra biznis, BET – biznis, neša naudą – investuotojui. Einam toliau – kas renka šituos liberastinius obuolius? Nežinantiems ar silpnai besidomintiems pasakysiu (kitiems nebus didelė paslaptis) – nevyriausybinės organizacijos, rytiniai mūsų kaimynai jas įvardijo tuo kuo jos ir smirdi – užsienio agentais. Nevyriausybinės organizacijos žinoma būna įvairios, tačiau yra ir fondai – vienas tokių globalisto George Soros įsteigtas Atviros Lietuvos Fondas(ALF). Matot kur lenkiu? Atsiverčiam mokyklinius vadovėlius – ALF logotipą nesunkiai rasite. Taigi, mažųjų galvelės štampuojamos pagal globalinį modelį, ir jokios konspiracijos teorijos, tai realybė. Gal tūlam jūzeriui ir gan tiesmukai suvedžiau galus, bet tikiuosi dabar daugiau aiškumo kaip vaikšto virvelės. O visokie paradėliai ir vėliavyčių pamosavimai – tik dėmesiui nukreipti nuo svarbesnių problemų, sukiršina visuomenę, bei leidžia valstybės tarnautojams gerai atrodyti prieš savo privaizdus iš Briukselio.
Tai, ką vadinate “rinkomis“ labiau besispecializuojantys žmonės vadina finansų dominuojamu kapitalizmu (finance-dominated capitalism). Plėšri santvarka, naudinga labai mažam, bet įtakingam elitui.
Tam, kad mažų grupių interesai galėtų dominuoti prieš kolektyvinius visų interesus, kai kam tenka kovoti prieš tų kolektyvinių interesų suvokimą. Užimti žmonių mintis kitais dalykais, skaldyti, tiesiog atomizuoti visuomenes. Kas be ko, atakuoti tradicijas.
Internetas visus tuos procesus pagreitino. Jame galima labai greitai ir efektyviai susibėgti, pasipiktinti, pasmerkti, atsiriboti. Bet galima ir efektyviai bendradarbiauti.
Racionalumas nėra pasmerktas išlikti tik “individualiose galvose“. Suvokiant kolektyvinius interesus galima visai racionalių kolektyvinių sprendimų.
Vytautai, su viskuo sutinku, kai kalbate apie finansinio kapitalo galias. Tik, vat, kolektyvinių racionalių sprendimų kažkaip nesimato per 23 metus. Priešingai, man matosi “kolektyviniai (pirtelės tipo)sprendimai“ atmušti piliečius nuo valdžios. O tam, kad apsukti visuomenei galvą galutinai, panaudojamas visas demokratinis žodynas: valdžios sprendimai pavadinami “Lietuvos nauda“, konstitucine santvarka, pilietine visuomene ir t.t.
Aš gal per anksti, ne pagal amžių tapau pesimistu, bet nu netikiu aš tais kolektyviniais sprendimais, bendru gėriu ir pan. Lietuviška realybė tam nesuteikia net menkiausių šansų.
Kaip sociologas, ponas A.Švarplys turėtų suprasti kas yra socialinis judėjimas. Ir suprasti tai iš gerosios pusės, ne diversifikuota visuomenė neįmanoma, arba įmanoma tik nelaisvėje (panašioje kaip šiaurės korėjoje). Puikus, kad vyksta paradai, puiku, kad visuomenė supranta kas yra pilietiškumas, ginčas, konsensuso siekimas. Nes kitaip – žinote – visuomenė bus kaip avinų banda sekanti neklystančiam autoritetui iš paskos.
Be to reikia suprasti, kad ir savaitgalio renginys NEBUVO! visų homoseksualių žmonių nuomonė ar mąstymas. Tai tiesiog buvo socialinis judėjimas suvienytas LGBT organizacijos (panašiai kaip sąjūdžio buvome suvienyti mes) keliantis savo problemas į viešumą. Nematau, kaip jūs nurodote, nei vienos tam socialiniui judėjimui padarytos teisinės paslaugos, t.y. nėra jie niekuo privilegijuotesni, nebent tikite ir bandote įrodyti prof. Radžvilo lygio sąmokslo teorijų teisingumą.
Kaip tai siejate su vartojimu, man sunku suprasti. Manau jums pačiam taip pat? Galbūt tolerantiški žmonės labiau pirks kažką? Ar dirbs už mažesnį atlyginimą? Kažkaip neįžiūriu aš čia kapitalistų sąmokslo. O jei jis ir būtų, tai nereiškia, kad neturime moralinio autoriteto paisyti žmogaus teisių ir visuotinės lygybės principų.
Linui K.,
Be jokios abejonės, daug LGBT narių ar šiaip ėjusių nėra pajėgūs suvokti tų anoniminių jėgų, kurios juos remia kaip socialinis kontekstas. Turiu omeny globalią rinką ir vartotojų visuomenės bruožus bei vystymosi tendencijas. Ne iš blogos valios, tikiu, nesupranta. Manau, kad gana tradicinėje lietuvių visuomenėje homoseksualumas gėjui yra egzistencinio jautrumo klausimas, didžiulis asmeninis iššūkis, tad daug žygiuojančių tiesiog nori pramušti sienoje skylę, t.y. išrėkti savo skaudulį, pasipriešinti, na, parodyti, kad va mes tokie esam. Tad tas mano straipsnis tikrai ne jiems. Ir čia nieko blogo.
Bet mūsų pažiūros čia skiriasi tuo, kad aš nematau čia jokio pliuralizmo ir pilietinės visuomenės. Kaip su pilietine visuomene ir tolerancija siejasi LGBT noras pradėti eiseną nuo Katedros? Čia tolerancija ir pilietiškumas sąmoningai minti kitam piliečiui ant kojos?
Yra daug kitų argumentų ir faktų kodėl gėjų ideologijos negalima vertinti tiktai per paviršutinišką pliuralizmo, žmogaus teisių ir pilietiškumo principus. Gėjams reikia daug daugiau nei tik pražygiuoti gatve. Apie tai irgi rašiau.
Trumpai tariant, jei LGBT tikrai rūpėtų kontaktas su lietuvių visuomene, ji veiktų visai kitokiais būdais. Ji užimtų protingą, nekonfliktišką veikimo būdą ir pirmiausia suformuluotų sau poziciją dėl privatumo-viešumo ribų. Bent už tokias pastangas gėjai iškart nusipelnytų visų protingų Lietuvos žmonių jei ne paramos, tai bent tolerancijos. Na o kol kas Simonko maskaradai tik kelia minčių dėl sėkmingo anti-diskriminiacinio versliuko: kuo garsiau šauk, tuo daugiau tave rems vakariečiai.
Dar dėl vartojimo – nėra čia tokio tiesioginio ryšio kaip jūs nurodote. Kaip minėjau, jų manifestacijos yra didesnio proceso Vakarų visuomenesė rezultatas. Apie tai reikėtų pasiskaityti literatūros, įskaitant ir apie naujuosius socialinius judėjimus, post-indusrinę visuomenę ir pan.
Na ir pabaigai, manyčiau, kad jūsų sulyginimas su Sąjūdžiu yra labai nekorektiškas. Sąsajos yra nebent tik mechaninio susirinkimo prasme. Bet tai jau kita tema.
Visos teorijos, kad tai nėra socialinis judėjimas man labiau primena į vertybinį teisimą. Nes pasikliaujama ne faktais ir stebėjimu, o asmenine nuomone, kuri yra baimės (fobio) keliama. Vėliau jau bandoma pritempti faktus (būtus ar nebūtus) prie moralinio subjekto įsitikinimo. Kitaip tariant – veikiama priešingu moksliniu principu, kai išvados (vežimas) stumia stebėjimą (arklį) į priekį. Kodėl taip manau? Nes kiekvienas “dorovės sergėtojas“ atlieka skirtingus matematinius skaičiavimus vienodam rezultatui gauti, bet tuo pačiu tie skaičiavimai pagal logiką negali egzistuoti kartu, nes vienas kitą paneigia.
Ką aš metaforiškai kalbėdamas turiu galvoje? Tai, kad argumentas “už“ galioja vienas – sekuliarus žmogaus teisiu pavidalu. Argumentai “prieš“, kitavertus, varijuoja, nuo religinių , moraliniu, quasi-gamtinių, įvairių sąmokslo teorijų, teorijų apie kapitalą ir kitus paslaptingus dalykus ir t.t. Nesunku matyti kas šiuo atveju yra reakcionistai.
Linui K.,
Aš asmeniškai manau, kad tokie dalykai kaip žmogaus teisės ir moralė (ir beveik visi viešus reikalus liečiantys dalykai) yra vertybiniai dalykai, kuriems matematikos, apskaičiavimo, įtikinamo racionalumo kriterijai realiai neveikia. Mokslas čia tarnauja tik kaip ideologija, jis negali išspręsti nė menkiausio niuanso viešuosiuose reikaluose.
Kas tikrai veikia dideliuose visuomeniniuose dalykuose – tai interesai ir juos remiantys pinigai, politinė-ekonominė konjunktūra.
Ir straipsnyje aš norėjau pasakyti, kad gėjus remia pati didžiulė ekonominė-politinė konjunktūra, savo kilme prasidėjusi kaip pramonės revoliucija 19a. ir besitęsianti kaip globali laisva rinka postmoderniais laikais. Šios jėgos išlaisvintas individo tipažas atitinka gėjų tikslus – laužyti bet kokius įsišaknyjimus: tradicinę šeimą, biologinės lyties sampratą, apskritai tautiškumą. Gėjai tai daro dėl savo seksualinių reikalų, o rinkai tai tinka dėl vartojimo reikalų. Taip gėjai ir rinka susijungia, nes turi tą pačią kryptį ir tą patį priešą.
Diskusijos vardan manau esant vertinga pasidalinti nuoroda į turbūt vieną geriausių straipsnių, kuriuos pastaruoju metu teko skaityti gėjų tema: http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/k-skrupskelis-gejams-santuoka-ar-partneryste.d?id=61962215
Įdomūs pamąstymai tos pačios rinkos tema. Kapitalizmui geriau atomizuoti ir individualizuoti, per daug nesusisaistę žmonės. Apie tai kalba ir tas pats Z. Baumanas. Tuo metu bet kokio tipo santuoka (homo ar hetero) ar įsipareigojimas (dvasinis ar kūniškas) rinkai yra nenaudingas. Taip kad gėjų santuokos ir tvarūs šeimyniški ryšiai nėra kapitalizmui ir laisvajai rinkai palanki terpė. Jeigu LGBT tikrai kalba apie santuokas, o ne atsitiktinius ir netvarius santykius, tokiu atveju komentuojamo straipsnio prielaida, jog rinka ir LGBT teisių (teisės į santuokas) plėtra koreliuoja, mano manymu, yra klaidinga.
“Man susidarė įspūdis, kad jų kosmopolitiškumo dydis yra atvirkščiai proporcingas jų provincialumo sindromui. Kuo iš gilesnio kaimo, tuo didesnis kosmopolitas, tuo persisunkęs neapykanta lietuvių tautai ir kultūrai.“
Ar tikrai atvirkčiai proporcingas ar tiesiogiai proporcingas?
Kuo jums kliūva JMD, PhD? Ar išsilavinimas yra yda?
Gerb. Mėta,
Čia ne man, bet jiems nepatinka, kad kažkokie lietuviukai kelia klausimą pvz., apie įstatymo spragas, sudarančias galimybes be teisminės priežiūros paimti jų vaikus iš šeimos dėl niekaip neapibrėžiamo emocinio smurto. Ko tie homofobai lietuviai iškart nepriima nuleidžiamų taisyklių? Jų PhD, matyt, neleidžia net kvestionuoti tam tikrų vakarietiškų standartų, bet tikrai leidžia visą sveiką kritiką apjungti visagaliais žodeliais “homofobai“, “nacionalistai“, “provinicalai“, “tamsi liaudis“ ir pan.
Vienas tokių totaliai nugrybavusių PhD pavyzdžių yra čia: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/verta-prisiminti-straipsnis-paskatines-prezidente-sturmuoti-garliava
Toronto universitete įgyjusi PhD, istorikė daro tokias faktines klaidas, kad imi galvoti “iš kur tokia aistra niekinti žmones ir pataikauti valdžios pozicijai“?
Tokie pavyzdžiai rodo, kad užsienyje įgyti PhD ne tik kad tiesiogiai proporcingai neįdeda proto, bet duoda atvirkščiai proporcingą rezultatą: kuo toliau nuo lietuviškos realybės.