Man asmeniškai skaudžiausias patyrimas šioje istorijoje yra tas, kad valstybės institucijoms, padedant beveik visoms medijoms, pavyko perlaužti elementarų skaidrumo, sąžiningumo ir tiesos poreikį. Ir kas dar bjauriau – įtvirtinti viešą melą valstybės vardu. Politikoje jo yra daug ir vos ne kasdien, bet su tokiu dideliu mastu, koordinacija, demagogija ir brutalumu lietuviai susidūrė pirmą kartą po sovietinių represijų.

Vis dėlto egzistuoja didžiulis skirtumas: sovietine demagogija niekas netikėjo, o pedofilijos istorijoje buvo įžūliai sujaukta moralinė visuomenės tvarka, esanti normalios politinės visuomenės būsenos pagrindu. Ten buvo svetimas, čia tai padarė savi, todėl tai yra vidinis perversmas, kertantis žymiai skaudžiau ir giliau per pagrindinius visuomenės ir valstybės vaizdinius. Kai žudo svetimi, moralinė tvarka, pilietiniai vaizdiniai gali tik sustiprėti, galima mobilizuotis kovai, kai prievartauja savi (nepriklausomos Lietuvos institucijos) ir totaliu mastu, pakertamos esminės šaknys. Pedofilijos istorijoje ir mergaitės paėmimu buvo perkurta lietuviškos valstybės samprata. Todėl man tai yra reiškinys moderniųjų laikų Lietuvos istorijoje.

Žinoma, visos demokratinės-konstitucinės valstybės slepia ne po vieną ir ne po kelias panašaus pobūdžio žmonių išdavystes. Bet mes pirmą kartą tai patyrėme savo kailiu. Tai mūsų valstybės išdavystė ir čia yra esminis skirtumas.

Jeigu akimirkai nekreipsime dėmesio į aukas ir tuos neapsakomus skaudulius, ši istorija suteikė vieną neįkainojamą pamoką – atskleidė valstybės prigimtį, tikrąjį veidą. Krito nepriklausomos Lietuvos valstybės iliuzija, Respublikos iliuzija. Ir tai, kad dabar ir dar ilgą laiką ateityje Prezidentės, Premjero, Seimo pirmininko, partijų lyderių, teisėjų, policijos, prokurorų bendruomenių lyderių bus sakomos iškilmingos kalbos apie Lietuvos valstybę, atsakomybę ir pareigą valstybingumui, pasididžiavimo valstybei didingumą, teisinę valstybę – kiekvienu šiuo iškilmingu momentu bus atkartojamas tas baisus valstybės prigimties melas. Jo esmė yra sykiu ir paprasta, ir siaubinga: jūs, piliečiai, jūs, eiliniai žmonės, čia nepageidaujami, jūs esate niekas, mums jūsų reikia tik tam, kad suteptumėte (per rinkimus, išlaikydami dėmesį mums viešoje erdvėje) valstybės ratus, o mes užimtumėme valstybės centro vietą. O tam, kad jūs tai darytumėte, kad sklandžiai veiktų valstybės aparatas, jums reikia tikėti, kad jūs esate piliečiai, turite teises, kad jūs esate valstybė, kad dėl jūsų mes egzistuojame, kad dėl jūsų egzistuoja valstybė.

Mums vis dar reikia atsakyti į klausimą, kodėl didžioji visuomenės dalis neišėjo į gatves arba leidosi totaliai sumanipuliuojama. Abiem atvejais tolesniam pilietinės visuomenės vystymuisi tai yra peilis: mes pavirtome mase, su kuria bus daroma beveik kas norima. Kartą sulaužius stuburą, per tą vietą jis links ir kitais atvejais. Neilgai užtruko: jau matome juvenalinės justicijos stūmimą, gėjų propagandą, skalūnų dujų politinį procesą. Tai dar vienas požymis, kad su pedofilijos istorija ir mergaitės paėmimu buvo peržengta riba. Valstybės vairininkams atsilaisvino žemė – piliečiai negina savo erdvių – ir jie pasijuto galį važiuoti kur nori. Per gėjų paradą matėme tokį patį nesuvokiamą politikų nuolankumą ir policijos uolumą kaip ir per mergaitės paėmimą. Nėra jokių abejonių, kad reikia laukti tęsinių, kai piliečių stuburas bus lankstomas vėl ir vėl.

Tokioje totalių manipuliacijų epochoje ar tik nesiformuoja naujos rūšies valdymas ir nauja politikos samprata? Kokios politinės pasekmės gali būti, kai išplaunami tikrieji Respublikos idealai ir realios piliečių galios, o vietoj to įtvirtinami atskirų grupių interesai, ir dar tos pačios demokratijos ir Respublikos vardu? Jeigu teisinės valstybės vardu yra nužudomas teisingumas? Jei žmonių poreikis skaidrumui ir teisingumui pavadinamas linčo teismu ir ant jų yra užsiundomas 240 specnazo būrys? Kai įtvirtinama nuostata „buvo, bet nebuvo“, „nešė, bet nenešė“, „prievarta, bet ne prievarta“. Turbūt ateina puikūs laikai klestėti galiai. Antonio Gramsci buvo visiškai teisus, tik nei jis, nei kiti neomarksistai negalėjo numatyti hegemonijos masto. Kiek toli gali eiti galia įskiepydama piliečiams atitinkamas vertybes, formuodama jų poreikius, perrašydama demokratinių principų turinį, t.y. perkurdama piliečius ir juos neutralizuodama pagal savo taisykles?

Post-pedofiliniame etape matome tikrąją priežastį ir atsakymą, kodėl lietuvių visuomenė, tegul ir grauždamasi nagus, bet vis dėlto liko namie ir neišėjo į gatves protestuoti prieš akivaizdžias manipuliacijas. Įprastam valstybės gyvenimo ritmui ir institucijų veiklai, rinkai ir verslui, didelėms ir mažoms įmonėms, žmonių darbo vietoms, pajamų gavimui ir šeimų išlaikymui, asmeniniams gyvenimo projektams ir realizavimui tiesiog visiškai nenaudingas socialinis maištas, pilietinis nepaklusnumas, vieša kova už tiesą, skaidrumą. Tai trukdo gaminti pinigus, trukdo normaliam gyvenimui.

Būtent todėl mes čia gauname antrą pamoką. Valstybės kaukė nukrito ir vėl buvo uždėta. „Normalus“ gyvenimo ritmas, paslepiantis ir užglaistantis bet kokias, net ir didžiausias valstybės vardu vykdomas aferas, yra tikroji valstybės kaukė. Ir ji tiek tikra, kad daugelis iš mūsų mano ją esant realybe.

Valstybę reikia suvokti kaip šio inertiško judėjimo erdvę, savotiškus to judėjimo „namus“–rėmus. Valstybės nevaldo jokia grupelė žmonių, elitams toks rinkų, institucijų, interesų, žmonių masių judėjimas yra per didelis, kad jį būtų galima valdyti vienu mygtuku. Elitai laviruoja. Pavyksta prastumti tik tam tikrus projektus. O jeigu nešvarūs interesai itin jautrūs ir slapti (kaip, pavyzdžiui, pedofilija, vaikų prekyba), tuomet spaudžiami konkretūs aukšti pareigūnai, o per juos – institucija (pavyzdžiui, policija ar prokuratūros) jau toliau veikia hierarchiniu inerciniu principu. Eilinis pareigūnas gali nepritarti savo viršininkų politikai, bet jis tiesiog darys savo darbą (tam sambo čempionui vyriškoje kompanijoje turbūt asmeniškai yra gėda, bet jis priverstas vaidinti nukentėjusįjį nuo N.Venckienės).

Dabar į klausimą „ką daryti?“, regis, yra nesudėtinga atsakyti. Piliečiai turi ginti savo erdves. Turbūt nėra kito būdo gyventi valstybėje kaip tiktai laiku atpažinti ir veikti tuomet, kai valstybė gudriai naudosis tomis dviem savo kaukėmis: demokratine ir prievartos. Valstybė neturi veido kaip žmogus, todėl ji turi tik kaukes.

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/andrius-svarplys.-valdziai-pavyko-itvirtinti-viesa-mela-valstybes-vardu

Advertisements