http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/andrius-svarplys.-kodel-svarbu-nepamirsti-2012-uju-geguzes-17-osios#komentarai

„Valstybės gyvenimas tęsiasi, tačiau tądien padarytos žaizdos visuomenės pasitikėjimui negyja ir net yra gilinamos“, – sako sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos ir politinės filosofijos dėstytojas dr. Andrius Švarplys, paprašytas pilietinio Tiesos.lt portalo pakomentuoti prieš pusantrų metų surengtą Garliavos antpuolį, smurtinį vaiko poėmį ir jo pavertimą „valstybės paslaptimi“.

Juk žmonių, šeimų, kolektyvų, organizacijų, įmonių, institucijų, juo labiau valstybės politinio lauko gyvenimas teka savo vaga, spendžiamos kasdienės problemos, išgyvenami pakilimai ir nuosmukiai. Kam dar reikia kelti vienos šeimos tragediją menančią dieną, kuri iki šiol nevienareikšmiškai vertinama žmonių, kuri kėlė ir tebekelia susipriešinimą? Kai kas nurodo, kad ir teismo sprendimas yra priimtas. Kuo greičiau užmiršim, tuo bus geriau.

Tai kuo vis dėlto bloga tokia pozicija?

Mano nuomone, čia svarbūs du momentai.

Pirma, tą dieną mes regėjome didelį brutalumą, vykdomą valstybės vardu. Skirtingai nuo gatvės nusikaltimų, nuo individualių ar organizuotų nusikaltimų, čia valstybė veikė kaip legalus prievartos monopolis. Ir prieš ką jis buvo nukreiptas? Prieš „degantį“ nusikaltimą? Buvo sekama karštomis pėdomis tam, kad būtų sukliudyta atlikti nusikaltimą tuose namuose? Tai konstituciniuose rėmuose būtų visiškai suprantama, panašiai kaip prieš kelis metus matėme JAV teisėsaugos reidą į religinės bendrijos rančą gelbėti ten prievartaujamų vaikų. Ne. Lietuvoje valstybės vardu brutalumas buvo panaudotas prieš taikius piliečius, kurie reikalavo viešinti visas abejotinas pedofilijos bylos aplinkybes. Visas kelerių metų kontekstas buvo ypač neskaidrus, o valstybė, užuot ėjusi į dialogą su piliečiais, panaudojo prieš juos dar neregėtą brutalumą.

O tų abejonių buvo labai daug. Nuo absurdiškų teismų sprendimų, teisėsaugos veiksmų, tiksliau, neveikimo tiriant ir veikimo dangstant, iki viešos erdvės manipuliacijų, paniekos viešumui ir skaidrumui, rafinuoto tyčiojimosi iš paprasčiausio noro, kad viskas būtų kiek įmanoma skaidru. Juk tokio rezonanso atveju teisėsaugos institucijos turėjo „dėti ant stalo“ visas klausimus keliančias aplinkybes, viešai paaiškinti ir įtikinti visuomenę, kad padaryta viskas, kas įmanoma. Visų niekada neįtikinsi, bet racionalioje visuomenės dalyje būtų įvykę kažkas panašaus į konsensusą. Abejonių išsakė daug inteligentų ir savo srities autoritetų: teisės (prof. Valentinas Mikelėnas, Kazimieras Motieka), politikos (Vytautas Landsbergis, disidentai s. Nijolė Sadūnaitė, kun. Robertas Grigas, Algirdas Patackas), meno žmonės, visuomenininkai ir daug kitų nepaminėtų garbingų žmonių – visų jų niekaip neapkaltinsi suinteresuotumu, išskaičiavimu ar neracionalumu. Bet vietoj to pedofilijos istorija legaliai baigėsi vienos – valdžios – versijos brutaliu įgyvendinimu. Tiek iš teismo sprendimų, tiek iš teisėsaugos elgesio matyti, kad pedofilijos istorija išvis nebuvo tiriama iš esmės. Ji buvo užgniaužta.

Valdžios versijos legalumo ir cinizmo viršūnėje atsidūrė teisėjo Audriaus Cinino  sprendimas, absoliučiai išteisinęs pagrindinį kaltinamąjį. Jame matyti teisinės logikos virtuoziškumas: pedofilijos įtarimai susiaurinami iki dviejų aplinkybių. Iš jų vienas atmetamas išimtinai kaltinamojo aplinkos parodymais (krikšto diena), o kitas (butas) – bendranuomininkės parodymais, kad nieko nematė. A. Cininas pa(si)aiškino: „nagrinėjau man pateiktos medžiagos ribose“. O didžioji sprendimo dalis skiriama perkelti visus pedofilijos įtarimus mergaitės tėvui. Šis teismo procesas buvo skirtas ne išnagrinėti pedofiliją, bet užgniaužti visas aplinkybes ir viską sukrauti viešinusiam ir taip tiesos ieškojusiam tėvui. Ar tai nepanašu į ne kartą istorijoje matytą metodą apversti pasaulį aukštyn kojom, itin mėgtą totalitarinių režimų ir KGB?

Valstybinės teisėtvarkos institucijos ir atitinkama žiniasklaida užgniaužė pilietinį viešumo ir tiesos poreikį. Ir negana to – pasinaudojusi legaliu prievartos monopolio autoritetu atsiuntė 240 pareigūnų specnazą, kuris nesibodėjo visų geriausių KGB metodų, tarp jų – ir su automato buože daužyti bejėgiui parsigriautam vyriškiui į tarpkojį. Nemanau, kad akcentuoti šį momentą yra sentimentalu. Tai simptominis veiksmas, sisteminis institucinis veikimas – tą patvirtina ir vėlesnės dirbtinai kurpiamos bylos pensininkams, fotožurnalistams, paaugliams dėl „trukdymo teisingumui“.

Kokia peršasi išvada žvelgiant būtent tokiu rakursu?

Valstybinės teisėtvarkos institucijos, nežinia kokių priežasčių vedamos, užgniaužė tiesą, viešumą, skaidrumą, o tai, sudėjus su specnazo brutalumu, galima pasakyti, išprievartavo visuomenę. Panaudojusi nežabotą teisinę, ideologinę ir fizinę prievartą valdžia sulaužė moralinę sutartį su visuomene. Neišgirdo, nesiklausė ir veikė priešinga visuomenei kryptimi. O pačiai nepaklusniausiai visuomenės daliai, kuri reikalavo tiesos, tiesiogine prasme davė per galvą.

Todėl negalima to užmiršti.

Kaip atkurti valdžios nutrauktą moralinę sutartį?

Čia prieiname prie antrojo momento. Atkurti moralinį-politinį piliečių pasitikėjimą valdžia trukdo tas faktas, kad pedofilijos istorijoje veikė tos pačios institucijos, tos pačios žiniasklaidos priemonės, tie patys teisiniai ekspertai, tie patys politiniai apžvalgininkai, kurie veikdavo ir tebeveikia visuose valdžios projektuose. Įtartinuose, neskaidriuose valdžios projektuose. Visada ten, kur valstybei (tiksliau – valstybės vardu veikiantiems strategams) reikia įtvirtinti savo versijas: ar tai būtų V. Pociūno, E. Kusaitės, Gatajevų bylos, ar FNNT, VSD istorijos, ar skalūnų dujos. Visuomet tie patys ekspertai ir tos pačios žiniasklaidos priemonės rodo panieką žmonėms, kurie kelia klausimus apie korupciją. Politinės partijos, Prezidentūra, oficiozinė žiniasklaida, „viešieji“ ekspertai ir apžvalgininkai ignoruoja šias temas, tiksliau – žaidžia savo politinius žaidimus, neturinčius nieko bendra su teisingumo siekimu ir pilietiniu interesu.

Juk Vakaruose visuomenės sutartis su valdžia buvo plėtojama kaip valdžios galios apribojimas visuomenės naudai, o pilietinė visuomenė formavosi būtent keldama valdžios korupciją į viešumą, demaskuodama užkulisinius interesus, susitarimus, priešindamasi viešam valstybiniam melui, siekdama viešumo ir teisingumo.

Turint omenyje Vakarų visuomenės plėtros patirtį ir vertinant lietuviškąją politinę realybę, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje valdžia net negalvoja apie moralinę sutartį su visuomene. Niekas čia nesiekia užsitarnauti piliečių pasitikėjimo. Greičiau siekiama valdyti piliečius prisidengiant teisinės valstybės, demokratijos principų žodynu. O juk reikia palyginti nedaug – viešumoje pradėti sakyti tiesą.

Pati Garliavos mergaitė atsidūrė šitų procesų epicentre. Todėl ji yra paversta valstybės paslaptimi, pašalinta iš dėmesio lauko. O juk užtektų paties paprasčiausio veiksmo: garbingiems ir nesusikompromitavusiems visuomenės atstovams ar tiesiog seneliams leisti pasimatyti su mergaite ir taip patvirtinti, kad jai viskas gerai.

Todėl 2012 metų gegužės 17 dienos negalima užmiršti. Valstybės gyvenimas tęsiasi, tačiau tądien padarytos žaizdos visuomenės pasitikėjimui negyja ir net yra gilinamos. Valdžia ir toliau formuojasi, cementuojasi, „rieda“ tą dieną, toje istorijoje nutiestais bėgiais.

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

Reklama