Mano disertacijos istrauka

I.Matonytes knygos istrauka

Pirmą kartą susidūriau su akademinės vagystės atveju…

Vidury baltos dienos lyg niekur nieko „pasiskolinta“ dalis mano disertacijos medžiagos (26 puslapiai), kurie knygoje virsta į 21 puslapį, plius dar nukopijuojama keli sąvokų apibrėžimai. Nuoroda į mano disertaciją yra tik dėl vieno smulkmeniško dalyko, nutylint visą „skolinimosi“ mastą.

Vagystės autorė – Irmina Matonytė.

Knyga „Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas“. Vilnius, Fridas: 2013. Knyga parašyta dviejų autorių; I.Matonytės ir Vaido Morkevičiaus. Vaidą pažįstu senai, jis yra visiškas metodologas, ne teoretikas, todėl įtarimai jo atžvilgiu atkrenta.

I.Matonytė buvo oponentė viešajame mano disertacijos gynime… Disertacija apginta 2010m.

Už intelektinės nuosavybės vagystę yra numatyta baudžiamoji atsakomybė:

„191 straipsnis.Autorystės pasisavinimas

  1. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

Tačiau šiuo atveju pritariu vieno mano gerbiamo profesoriaus išsakytai minčiai, kad akademinės bendruomenės žinojimas ir panieka šiai personai bus žymiai realesnė bausmė nei teismo sprendimas.

Viešumo sankcija yra mažiausiai ką galima padaryti tokiais atvejais.

———————————————————————————–

Toliau mano pamąstymas apie platesnius dalykus.

Kaip dabar vertinti tai, kad International Political Science Association aktyviai veikianti (sub-komiteto vadovė), 2005-2010 metais vadovavusi Lietuvos Politikos Mokslų Asociacijai (nuo 2011m. vice-prezidentė) politikos mokslų profesorė šitaip nesikuklina vogti savo naujausiai knygai?

Ar toks elgesys nenusipelno minimum psichoanalitinės studijos apie keistą akademikų elgesį viešuosiuose disertacijų gynimuose ir neadekvačius poelgius po jų? Apie tam tikrą skilimą tarp kalbos ir veiksmų? Man regis, mūsuose dar egzistuoja neatrasta žemė disertacijai iš viešų disertacijų gynimų Lietuvoje… Tikėtina, kad ji atskleistų nemažai diedovščinos pėdsakų akademikų mąstyme ir socialiniame elgesyje.

Įdomu dar ir tai, kad I.Matonytė kiekvienąkart radusi progą gina empirinio mokslo standartus dažnai priešpriešinant juos teorinei prieigai, tarsi empirizmas ir metodologizmas būtų panacėja nuo visų mokslinio darbo ydų… arba tiesiog nuo idėjų bado. Viešajame disertacijos gynime ji kelis kartus akcentavo būtinybę europinę tapatybę tirti empiriniu būdu (pvz., naudotis Eurobarometru) ir iš šių pozicijų kritikavo mano darbą, o štai savo knygai pasiskolino būtent teorinės dalies medžiagą…

Taip pat būtų naudinga iškelti ir paanalizuoti plagijavimo kultūros reiškinį Lietuvos akademiniame pasaulyje. Kaip jis atsiranda, kaip jis reiškiasi, kaip tobulėja, noksta, ir… kaip pasiekia nebaudžiamumo, brandos, įprasmintų instituciniais apdovanojimais, lygį. Brandžiausias aukštosios plagijavimo kultūros lygis, numanomai, būtų aukščiausių valstybės teisminių instancijų pripažinimas, kad plagijavimo čia nėra ir būti negali (pagal jau Lietuvoje girdėtą formulę). Ko pasėkoje, profesinė asociacija titulais įprasmina tokią mokslinę veiklą neatšaukiamai ir garantuotai. Plagijavimas kaip tiltas į profesinių aukštumų emeritus…

Juk išties, patyręs panašiuose reikaluose žmogus, duotų visai gerą patarimą: „ko čia pariniesi? Visi taip daro. Tik ne visi gauna tai, ką gavai tu.“

Aš turbūt, kaip ir jūs, nusistebėčiau. Bet patyręs žmogus man paaiškintų dėl ko turėčiau būti dėkingas. Už tai, kad pvz., prisidėjau prie “Scholar Of The Year 2013 Award” (ta knyga, tikėtina, buvo vienas pagrindinių kriterijų gaunant šį titulą). Na ir kas, kad tuomet dar pats to nežinojau… geriau vėliau negu niekad.

Arba, kad mano atliktas darbas ir idėjos prisideda prie “rimto proveržio iš saldaus provincializmo į tarptautinius standartus atitinkančią tapatybės ir savijautos analizę, į paneuropinio masto kontekstualizavimą ir kompleksišką tyrimą”, kaip rašoma ant galinio knygos viršelio?

Kieno dar plagijatas Lietuvoje gali pretenduoti į tokias aukštumas? 🙂

Todėl ar neturėčiau pakeisti savo poziciją? Ar neturėčiau būti dėkingas?

Bet dėkingumo kai kuriems Lietuvos mokslo psichoanalitiniams personažams turbūt neužteks. Jiems gyvybiškai reikia pažeminti jaunus doktorantus, pajusti savo viršenybę ir nebaudžiamumą, savo galią. Turbūt tik taip jie gali kompensuoti savo bejėgiškumą grynai mokslinėje sferoje.

Postsovietinis lietuvių mokslininkas nesugeba bendrauti su doktorantais horizontaliame lygmenyje, jis visuomet turi būti aukščiau. Turbūt nesaugumo atmosferoje susiformavęs išgyvenimo instinktas jį stumia į kiekvieną jauną pretendentą į mokslo daktarus žiūrėti kaip į konkurentą. Diedovščinos metodai turėtų jauną žmogų paruošti profesiniams socialiniams standartams: pretendentas turi įsisąmoninti kaltės jausmą ir jausti amžiną dėkingumą, kad „praleido“. Kaip vienas akademikas yra išsakęs apgailėtiną, bet iš esmės realią nuostatą: „tris valandos gėdos, bet po to visą gyvenimą galėsi naudotis“. Jaunas žmogus turi pirmiau būti stigmatizuotas, kad vėliau visą gyvenimą iš įsisąmonintos baimės paklustų taip veikiantiems socialiniams mechanizmams ir … atėjus laikui, savo recenzija nepasiųstų garbaus akademiko anksčiau laiko į pensiją. Pirma turi sulaužyti, kad po to galėtų kontroliuoti. Šis beviltiškas moralinis lietuvio akademiko bruožas ypač išryškėja palyginus jį su Vakarų mokslininkais. Anie neturi jokios pretenzingos pozos ir netgi gali padėkoti už doktoranto nurodytą naują autorių ar knygą. Lietuvoje dažnu atveju tai būtų tiesioginis akademiko įžeidimas.

Turbūt tik postsovietiniame krašte, tokiame kaip Lietuva, gryniausios mokslinės žinios (teorijos, idėjos, duomenys, knygos) gali būti traktuojamos kaip galios ir karjeros įrankis. F.Bacono sciencia potentia est virsta galia socialinei karjerai, galia prieš kitus žmones.

O kur dar instituciniai prestižo, konkuravimo, priėjimo prie valstybinių mokslo politikos formavimo ir finansavimo šaltinių kovos ir žaidimai. Iki tam tikro lygio tai, matyt, yra normalu, tai juk žmogiškas pasaulis. Tačiau nenormalu tampa tuomet, kai priėjus ribą išsižadama elementariausių teisingumo ir garbingumo principų.

Ir aš turbūt, pagal visą mane išauginusį akademinį kontekstą, dabar turėčiau jausti kaltę, kad drįsau suabejoti “tarptautinio lygio” profesorės geranoriškumu ir profesiniais gebėjimais. Ne apie plagijatą turėčiau galvoti, bet apie „taip turi būti ir nieko čia tokio“. O jeigu purkštausi, tai tau pačiam kils grėsmė. Laimei turėjau progą sutikti tikrus akademikus, kurie ne žodžiais suformavo tam tikrus principus ir jausenas.

Todėl something deeply in my gut tells me kad ar tik ne ta sovietinės kilmės diedovščinos logika buvo būdinga visų laikų niekšams, pasislėpusiems už institucinių regalijų ir savo baimę bandantiems kompensuoti galia dauginti menkavertiškumo kompleksą socialiniuose santykiuose?… Apkrėsti kitus kuo sergi pats. Tam, kad saugiai paslėpti savo traumas ir apsaugoti savo statusą.

Ar tik ne drąsus ir atviras žodis gali pasipriešinti šiam socialiniam virusui? Ar atvira visuomenė ir teisinė valstybė nesuteikia bent minimalių garantijų pasipriešinti aukštajai Lietuvos plagijavimo kultūrai?

Nemalonus gali būti tik vienas dalykas: kad panašių dalykų darymas ar toleravimas gali būti tiek paplitę, kad kartu su profesinio išgyvenimo ir naudos diktuojamu interesu gali palaidoti sąžiningą ir bekompromisinį sprendimą neteisybės akivaizdoje.

Tuomet tai rodytų liūdną faktą, kad “sulaužymo kultūra” tęsia savo darbą ir pasislepia už anonimiškos pasyvios laikysenos komforto zonoje.

Norėtųsi tikėti, kad nėra viskas taip blogai.

Advertisements