(Buvau praleidęs prieš savaitę). Yla pradeda lįsti iš maišo. Konkretumą įgauną tai, ką visi matėme jau seniai – kad mafijinis laikraštis yra maitinamas informacija iš spec tarnybų. Ar kas nors, kaip nors, kada nors prigaus pagrindinį pseudo…laikraščio šaltinį – VSD?
Bet žinot kas įdomiausia? Ogi tai, kad rugsėjį visi taip bus pasinėrę į D.Valio nuėmimą ir naujo paskyrimą, kad visiškai išnyks pati skandalo esmė: 1) aukščiausi Gen.Prokur. pareigūnai slapta tiekia info “dienraščių lyderiui“ 2) VSD realus vadas R.Vaišnoras suklastoja pažymą apie V.Gailių ir V.Giržadą 3) pajungia ir paaukoja LiCS’ą pseudo partiją, kad nuimti pareigūnus 4) D.Grybauskaitė aktyviai įsijungia ir palaiko šią aferą.

WTF?

T.y. visas aukščiausias politinis procesas yra visiška klastotė. Tam, kad paslėpti šešėlinius korupcinius interesus, kuriems kliudė Gailiaus FNNT.

Ir ranka duodu nukirsti – šitą užmiršę visi viešeji politologai tuomet vaidins, kad vyksta normalus politinis procesas: vienas genprokas keičiamas kitu. Bus aptarinėjami visų pliusai ir minusai, pasisakys visų politinių partijų lyderiai, bus daug TV ir radijo laidų, bus aptarinėjamas koalicijos likimas, partijų interesai ir galimybės ir t.t.

Labiausiai bus užmiršta D.Grybauskaitės atsakomybė. Nors šitas faktas – kad D.Valys (ar kas nors kitas iš Gen.Prok, kas buvo akivaizdu) teikė informaciją visiškai diskredituoja Pirmos Ponios kovą prieš korupciją. Ji apsistatė valiais, grinomis, kryževičiais ne tam, kad kovoti su korupcija, bet tam, kad kontroliuoti politinę situaciją.

Juk neįmanoma nuimti D.Valiaus be jo Visa Ko Aukščiausiosios Globėjos atsakomybės klausimo!!! Bet greičiausiai bus bandoma Valį aukoti kaip nepateisinusį Grybauskaitės vilčių ir todėl veiksmingoji Prezidentė netoleruodama reformų vilkinimo ir tik ką (!) paaiškėjusios korupcijos Gen.Prokuratūroje priima jo atsistatydinimą:)

Na, vienu žodžiu, turėsime progą stebėti “normalaus“ politinio proceso spektaklį.
Reklama

Man asmeniškai skaudžiausias patyrimas šioje istorijoje yra tas, kad valstybės institucijoms, padedant beveik visoms medijoms, pavyko perlaužti elementarų skaidrumo, sąžiningumo ir tiesos poreikį. Ir kas dar bjauriau – įtvirtinti viešą melą valstybės vardu. Politikoje jo yra daug ir vos ne kasdien, bet su tokiu dideliu mastu, koordinacija, demagogija ir brutalumu lietuviai susidūrė pirmą kartą po sovietinių represijų.

Vis dėlto egzistuoja didžiulis skirtumas: sovietine demagogija niekas netikėjo, o pedofilijos istorijoje buvo įžūliai sujaukta moralinė visuomenės tvarka, esanti normalios politinės visuomenės būsenos pagrindu. Ten buvo svetimas, čia tai padarė savi, todėl tai yra vidinis perversmas, kertantis žymiai skaudžiau ir giliau per pagrindinius visuomenės ir valstybės vaizdinius. Kai žudo svetimi, moralinė tvarka, pilietiniai vaizdiniai gali tik sustiprėti, galima mobilizuotis kovai, kai prievartauja savi (nepriklausomos Lietuvos institucijos) ir totaliu mastu, pakertamos esminės šaknys. Pedofilijos istorijoje ir mergaitės paėmimu buvo perkurta lietuviškos valstybės samprata. Todėl man tai yra reiškinys moderniųjų laikų Lietuvos istorijoje.

Žinoma, visos demokratinės-konstitucinės valstybės slepia ne po vieną ir ne po kelias panašaus pobūdžio žmonių išdavystes. Bet mes pirmą kartą tai patyrėme savo kailiu. Tai mūsų valstybės išdavystė ir čia yra esminis skirtumas.

Jeigu akimirkai nekreipsime dėmesio į aukas ir tuos neapsakomus skaudulius, ši istorija suteikė vieną neįkainojamą pamoką – atskleidė valstybės prigimtį, tikrąjį veidą. Krito nepriklausomos Lietuvos valstybės iliuzija, Respublikos iliuzija. Ir tai, kad dabar ir dar ilgą laiką ateityje Prezidentės, Premjero, Seimo pirmininko, partijų lyderių, teisėjų, policijos, prokurorų bendruomenių lyderių bus sakomos iškilmingos kalbos apie Lietuvos valstybę, atsakomybę ir pareigą valstybingumui, pasididžiavimo valstybei didingumą, teisinę valstybę – kiekvienu šiuo iškilmingu momentu bus atkartojamas tas baisus valstybės prigimties melas. Jo esmė yra sykiu ir paprasta, ir siaubinga: jūs, piliečiai, jūs, eiliniai žmonės, čia nepageidaujami, jūs esate niekas, mums jūsų reikia tik tam, kad suteptumėte (per rinkimus, išlaikydami dėmesį mums viešoje erdvėje) valstybės ratus, o mes užimtumėme valstybės centro vietą. O tam, kad jūs tai darytumėte, kad sklandžiai veiktų valstybės aparatas, jums reikia tikėti, kad jūs esate piliečiai, turite teises, kad jūs esate valstybė, kad dėl jūsų mes egzistuojame, kad dėl jūsų egzistuoja valstybė.

Mums vis dar reikia atsakyti į klausimą, kodėl didžioji visuomenės dalis neišėjo į gatves arba leidosi totaliai sumanipuliuojama. Abiem atvejais tolesniam pilietinės visuomenės vystymuisi tai yra peilis: mes pavirtome mase, su kuria bus daroma beveik kas norima. Kartą sulaužius stuburą, per tą vietą jis links ir kitais atvejais. Neilgai užtruko: jau matome juvenalinės justicijos stūmimą, gėjų propagandą, skalūnų dujų politinį procesą. Tai dar vienas požymis, kad su pedofilijos istorija ir mergaitės paėmimu buvo peržengta riba. Valstybės vairininkams atsilaisvino žemė – piliečiai negina savo erdvių – ir jie pasijuto galį važiuoti kur nori. Per gėjų paradą matėme tokį patį nesuvokiamą politikų nuolankumą ir policijos uolumą kaip ir per mergaitės paėmimą. Nėra jokių abejonių, kad reikia laukti tęsinių, kai piliečių stuburas bus lankstomas vėl ir vėl.

Tokioje totalių manipuliacijų epochoje ar tik nesiformuoja naujos rūšies valdymas ir nauja politikos samprata? Kokios politinės pasekmės gali būti, kai išplaunami tikrieji Respublikos idealai ir realios piliečių galios, o vietoj to įtvirtinami atskirų grupių interesai, ir dar tos pačios demokratijos ir Respublikos vardu? Jeigu teisinės valstybės vardu yra nužudomas teisingumas? Jei žmonių poreikis skaidrumui ir teisingumui pavadinamas linčo teismu ir ant jų yra užsiundomas 240 specnazo būrys? Kai įtvirtinama nuostata „buvo, bet nebuvo“, „nešė, bet nenešė“, „prievarta, bet ne prievarta“. Turbūt ateina puikūs laikai klestėti galiai. Antonio Gramsci buvo visiškai teisus, tik nei jis, nei kiti neomarksistai negalėjo numatyti hegemonijos masto. Kiek toli gali eiti galia įskiepydama piliečiams atitinkamas vertybes, formuodama jų poreikius, perrašydama demokratinių principų turinį, t.y. perkurdama piliečius ir juos neutralizuodama pagal savo taisykles?

Post-pedofiliniame etape matome tikrąją priežastį ir atsakymą, kodėl lietuvių visuomenė, tegul ir grauždamasi nagus, bet vis dėlto liko namie ir neišėjo į gatves protestuoti prieš akivaizdžias manipuliacijas. Įprastam valstybės gyvenimo ritmui ir institucijų veiklai, rinkai ir verslui, didelėms ir mažoms įmonėms, žmonių darbo vietoms, pajamų gavimui ir šeimų išlaikymui, asmeniniams gyvenimo projektams ir realizavimui tiesiog visiškai nenaudingas socialinis maištas, pilietinis nepaklusnumas, vieša kova už tiesą, skaidrumą. Tai trukdo gaminti pinigus, trukdo normaliam gyvenimui.

Būtent todėl mes čia gauname antrą pamoką. Valstybės kaukė nukrito ir vėl buvo uždėta. „Normalus“ gyvenimo ritmas, paslepiantis ir užglaistantis bet kokias, net ir didžiausias valstybės vardu vykdomas aferas, yra tikroji valstybės kaukė. Ir ji tiek tikra, kad daugelis iš mūsų mano ją esant realybe.

Valstybę reikia suvokti kaip šio inertiško judėjimo erdvę, savotiškus to judėjimo „namus“–rėmus. Valstybės nevaldo jokia grupelė žmonių, elitams toks rinkų, institucijų, interesų, žmonių masių judėjimas yra per didelis, kad jį būtų galima valdyti vienu mygtuku. Elitai laviruoja. Pavyksta prastumti tik tam tikrus projektus. O jeigu nešvarūs interesai itin jautrūs ir slapti (kaip, pavyzdžiui, pedofilija, vaikų prekyba), tuomet spaudžiami konkretūs aukšti pareigūnai, o per juos – institucija (pavyzdžiui, policija ar prokuratūros) jau toliau veikia hierarchiniu inerciniu principu. Eilinis pareigūnas gali nepritarti savo viršininkų politikai, bet jis tiesiog darys savo darbą (tam sambo čempionui vyriškoje kompanijoje turbūt asmeniškai yra gėda, bet jis priverstas vaidinti nukentėjusįjį nuo N.Venckienės).

Dabar į klausimą „ką daryti?“, regis, yra nesudėtinga atsakyti. Piliečiai turi ginti savo erdves. Turbūt nėra kito būdo gyventi valstybėje kaip tiktai laiku atpažinti ir veikti tuomet, kai valstybė gudriai naudosis tomis dviem savo kaukėmis: demokratine ir prievartos. Valstybė neturi veido kaip žmogus, todėl ji turi tik kaukes.

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/andrius-svarplys.-valdziai-pavyko-itvirtinti-viesa-mela-valstybes-vardu

Iš karto pasakau, kad neturiu asmeniškai nieko prieš V.Dumbliauską. Laikau jį vienu neutraliausių, jeigu tokių viešoje erdvėje apskritai būna. Už jį yra dešimt kart labiau įklimpusių viešųjų politologų. Mane domina lietuviškosios politologijos arba, tiksliau, viešų politinių komentarų (o tai toli gražu nėra tas pats) apgaulingas charakteris. Kuo toliau, tuo labiau pasitvirtina nuomonė, kad demokratiniu žodynu, neva tai politologine analize pridengiami realūs procesai. Ir nebūtinai labai tikslingai. Užtenka tiesiog nedasakyti ar nutylėti.

Čia, aišku, tik smulkus pavyzdėlis. Iš jo tik du momentai. Kalba apie Liberalų ir Centro Sąjungos partiją (LiCS). Skaitome (“Kauno diena“ 08.01, psl.5):

1) “Jie ėjo į valdžią bet kokia kaina ir tie dalykai neliko [rinkėjų] nepastebėti. … A.Čaplikas viešai šiurkščiai Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą ligoniais pavadino. Tokie dalykai nelieka nepastebėti. Ne veltui V.Gailių žmonės išrinko į Seimą, kaip kompensaciją davė. … Ir teisingai V.Bogušis, senas politikas, pasakė, kad šita partija neturi ateities. Čia faktas“.

ir 2) “aš negarantuoju, kad LS [Liberalų Sąjūdis] visą laiką bus parlamentinė partija. Dominuoja neliberalių pažiūrų rinkėjai, kurie žiūri į valstybę kaip į davėją. Verslių žmonių yra mažuma. O žmonėms, kurie gyvena iš pašalpų, iš pensijos, svarbu, kad valstybė ką nors duotų“.

Pastebite kaip visa aukščiausio lygio FNNT politinė afera suvedama į A.Čapliko neatsargiai ištartą repliką? Taip pat į ideologinius dalykus, kad ėjo ir su kaire, ir su dešine? Čia ir V.Bogušis tampa beveik ne prieko, net dabar išties pasakė  tikrą tiesą. Ir antru punktu: kad Lietuvos gyventojams, kad ir pensininkams, rūpi tik pragyvenimas, bet ne teisybė viešajame gyvenime?

Meistriškai nutylima tikra tiesa: LiCS FNNT skandalo metu elgėsi kaip tikrų tikriausi politiniai banditai (V.Landsbergio taiklūs žodžiai), jų elitas sąmoningai ir labai tikslingai siekė pašalinti kliūtis jų partijos remėjams, todėl atleido profesionalų kriminalistų bendruomenėje labai vertintus pareigūnus. Taip akiplėšiškai, kad net pastatė valstybę į tam tikrą konstitucinę krizę, kai ministras akivaizdžiai savo veiksmais prieštaravo premjero pozicijai. Ir tai tik dar labiau sutvirtino spėjimus, kad už jų stovi didžuliai interesai. Juos parėmė VSD: totaliai susikompromitavęs pilkasis kardinolas Dainius Dabašinskas dirbo LiSC pirmininko patarėju (!), jo kurso draugas iškarto išmetus V.Gailių tapo FNNT vadovu! Kitas saugumietis, tik iš Krašto apsaugos II departamento, Jonas Markevičius – Prezidentės patarėjas – prisijungė prie šitų interesų visomis išgalėmis. Visiems jiems padėjo tai, kad įsikišo Prezidentės noras turėti savus žmones svarbiose valstybės institucijose, todėl D.Grybauskaitė bene pirmą kartą atskleidė kortas, kad jos visa veikla susiveda į establishmento kūrimą. O visos kovos prieš monopolijas, pieškų (eilinių birštonų) teisėjų atleidimai – tai tik populiari priemonė, kuri, be kita ko, padeda pakirpti kitų asmenų potencialius prezidentinius sparnus, pvz., A.Zuoką ir jo grupuotės monopiliją (“Rubikoną-Ikerą“). Apie visą šitą tikrąją FNNT skandalo trijulę VSD-LiCS-Prezidentūra ir jų paimtus konservatorius (ir atkakliai tylėjusius socdemus) nė žodžio ne tik, kad šiame komentare, bet ir visoje “pagrindinėje“ spaudoje. Dar daugiau: tie, kurie pradėjo viešinti šitus užkulisinius akis badančius interesus (pvz. Seimo Antikorupcijos komisija), buvo apšaukti griaunantys valstybinę konstitucinę santvarką, išsišokėliais, rėksniais. Kaip manote kas juos apšaukė pirmiausia? Tie patys viešieji politologai. Va kaip. Viešoji erdvė-ekspertai-politiniai ir ekonominiai interesai: jungtys aiškios, fabrikėlis driba.

Kitaip tariant, viešoje politikos analizėje taip sudėliojami akcentai, kad tikrasis lietuviškas politinis procesas susiveda tiktai į neatsargiai ištartas frazes, ideologinius skirtumus (realiai visiškai susibankrutavusius), žmonių norą gauti duonos iš valdžios, o ne teisybės ir pan. Čia yra politinių technologijų logika, bet ne visuomeninio intereso siekiantys viešieji komentarai.

Noriu pabrėžti, kad čia analizuojamas komentaras yra itin smulkus, kone atsitiktinis atvejis. Žymiai ryškesnių atvejų buvo tiek daug, kad joks vienas blogeris nesugebėtų sekti ir fiksuoti; reikėtų ištįso portalo, komandos pastangų. Na o visas “politologines“ aukštumas LiCS ir FNNT istorijoje sumušė Vladimiras Laučius paskelbęs, kad LiCS apgynė teisinės valstybės principus. Ironiška(?), siaubinga(?), šlykštu(?) ar dėsninga (?), kad tas pats komentatorius itin mėgsta cituoti antikinius kūrinius, nurodyti į Aristotelio bendro gėrio koncepciją, ar tiesiog suteikti vyriškumo pamokų (beje, labai vykusių)?

Jie nori mūsų atminties. Jie dėlioja mūsų mąstymą kaip vaikišką pūzlę: svarbiausius dalykus nustumdami į pakraštį, o visiškai neadekvačius dalykus pastatydami į mūsų politinio proceso vaizdinio centrą. Kam? Kad toliau mes manytume, kad veikia demokratija, o jie realiai ir toliau iš politikos darytų verslą, įtvirtintų palankias politines-ekspertines-viešąsias sąlygas sau klestėti.

Demokratijos silpnumas visų pirma remiasi į mūsų visų – piliečių – tylų sutikimą, kad mums viešai spjaudytų į veidą ir po to visa tai pavadintų teisinės valstybės triumfu, kaip D.Kedžio, pedofilijos, VSD, FNNT, V.Pociūno, Abonento istorijose.

Summa summarum: lietuviški politologiniai komentarai viešoje erdvėje neturi nieko bendra su visuomenės interesu ir piliečio politinės galios atstatymu.

Po jų net ir V.Bogušis kartu su palaičiais ir čaplikais gali tiesiog nekaltai konstatuoti: dievai nuo mūsų nusisuko.

O gal apie dievus, o tiksliau, apie Dievą ir tiesą reikėjo galvoti, kai buvo imami pinigai? Turbūt dideli pinigai, kad net buvo aukojama partija…

P.S. jūs galvojate, kad LiCS subyrės? Aš taip nemanau. Manau, nesunku milijonieriams per savo įmones susimesti keletą šimtų tūkstančių ar iš apgintų remėjų gauti porą milijonų tam, kad viešoje erdvėje vėl viską apverstų aukštyn kojm ir vėl lyg niekur nieko pristatinėti visuomenei savo “liberalias programas“ . Ar jau užmiršom su kokiais šūkiais ši politinė gauja ėjo į praėjusius rinkimus: teisinė valstybė, kompetencija, atsakingas darbas valstybei. Užtenka prisiminti R.Palaičio išmoktą mantrą “elgiausi teisėtai ir teisingai“ ir, manau, viskas bus aišku: bus stengiamasi sugrįžti lyg niekur nieko ir politinėmis technologijomis viską apversti aukštyn kojom. Žiūrėsim, kokie politologai aptarnaus juos toliau.  … ir toliau spjaudys mums į veidą.

Naujoji jaunuolių ideologija:

mes tobulėjame, visi mokomės draugiškai gyventi, tegu sau eina gėjai, kada nors bus pasiekta normali visuomenės būsena – niekas per daug nekreips dėmesio į juos, visi bus užsiėmę kas sau, o gėjai bus įdomus tik patiems sau, tad visuomenėje įsivyraus sveika tolerancija, toks brandus abejingumas, nekliudantis skirtingoms interesų grupėms sugyventi viešoje erdvėje net ir nepritariant vieni kitiems.

Tai pasaka jauniems, nesubrendusiems protams. Tik suvokus gilesnius Lietuvos ir Europos, pasaulio procesus paaiškėja tokio komfortiško ir, regis, intelektualaus požiūrio apgaulingumas. Esmė tame, kad čia niekas nesiekia tolerancijos, o pagrindinis tikslas yra perkurti pasaulėžiūrą ir visuomenę. Vienas konkrečiausių siekių yra santuoka ir įsivaikinimas, o tolimiausių – sukurti ir plėsti pederastijos kultūrą. Į akis – tolerancija, pilietiškumas, laisva visuomenė, sugyvenimas, o į nugarą – pinigai, galia, valdžia, įsakymas, paklusimas, perkurimas. Ar kada nors galia sustojo?

Turbūt nereikia reikalauti iš jaunuolių pabusti iš saugios viešojo gyvenimo iliuzijos. Natūralus procesas. Visi pereinam. Bet būtų gerai, jei atsirastų tam tikras kritiškumas establishmentui, medijoms arba bent jau įvairesni šaltiniai mąstymui.

 

Sunku išlaikyti blaivų protą žiniasklaidos sukeltoje viešoje masinėje psichozėje gėjų klausimu.

Mano supratimu, esmė ir svarbūs niuansai glūdi visai kitur.

Pirmiausia ir svarbiausia – gėjų klausimo negalima atsieti nuo rinkos. Rinkos plėtra eina kartu su gėjų teisių gynimu ir jų išplėtimu. Ir čia glūdi didžiausias iššūkis tradicionalistinėms kultūroms ir vertybėms. Rinkoms visiškai neparanku ir žalinga išskirti gėjus vardan kažkokių tautinių vertybių, istoriškai susiklosčiusių visuomenės tradicijų, moralės ir dorovės. Tautinės vertybės, tradicinė moralė – bet kas, kad skatina įsišaknyjimą, įsipareigojimą, aukojimąsi dėl vertybių ir principų – tampa dideliu kliuviniu rinkoms. Tai pats didžiausias ekonomikos priešas. Jis kliudo laisvam kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimui, nes nepasiduoda pirkimo-pardavimo, prisitaikymo, nuolatinio keitimosi logikai.

Vartotojas turi būti kasdieną pasiruošęs priimti naują paslaugą, naują prekę, naują žinią, naują (“geresnę“) politiką, naujus (“civilizuotesnius“) standartus. Rinkai paranku laikyti pasaulį nuolat besikeičiančiame tempe, nes reikia įvedinėti naujus ar naujai patobulintus produktus. Vartotojas turi prisitaikyti ir per daug neklausinėdamas pirkti, vartoti. Bet kas, kas skatina prisirišimą, įsipareigojimą, kas teigia kažkokius nesikeičiančius principus, kas apeliuoja į tam tikras nesikeičiančias vertybes (nesvarbu kokio pobūdžio ir turinio) – tas tampa rinkos priešu Nr.1. Rinkoms tai mentaliniai priešai, nešantys finansinius nuostolius.

Asmuo, kuris yra įsišaknyjęs tautos kultūroje, kalboje, tradicinėje šeimoje ar kažkokiuose metafiziniuose principuose iškrenta iš rinkos ir tampa potencialiai pavojingas ta prasme, kad jis gali nepirkti ir nevartoti dėl rinkai nesuvokiamų priežasčių. Jis demonstruoja anti-rinkiškas lojalumo savybes ir nepasiduoda vartojimo logikai. Visi žmonės vartoja, bet rinkai pavojingas toks žmogaus asmenybės tipažas, kuris nepasiduoda iki galo perdirbamas pagal rinkos žmogaus idealų tipą: be šaknų, be jokių “pririšančių“ vertybių, globalus žmogus, pasiruošęs kiekvieną dieną priimti naujus ekonominės, politinės, kultūrinės konjunktūros standartus.

Tarptautinėse konferencijose aš pastebiu tuos tikruosius naujuosius lietuvius, kurie jau yra šios universalios rinkos ideologijos vartotojai. (Treninginiai kriminaliniai ir kostiumuoti ekonominiai banditai tikrai nėra tikrieji naujieji lietuviai kaip anekdotuose). Kaip taisyklė juos vienija tie patys bruožai: nuo bakalauro laikų pradėta tarptautinės klajonės po užsienio universitetus, jauno mokslininko karjera per PhD ir postdocus, be šeimos, be vaikų, be lietuvių kultūros, kalbos, be šaknų. Kaip taisyklė, jie yra labai liberalūs, žmogaus teisių palaikytojai, anti-homofobai, visiškai nesusigaudantys lietuviškose realijose. Man susidarė įspūdis, kad jų kosmopolitiškumo dydis yra atvirkščiai proporcingas jų provincialumo sindromui. Kuo iš gilesnio kaimo, tuo didesnis kosmopolitas, tuo persisunkęs neapykanta lietuvių tautai ir kultūrai. Tuo didesnis globalesnės rinkos (garantuojančios jiems jų karjeras) ir jos ideologijos variantų vartotojas. Be abejo, yra ir išimčių.

Reikia kartą pasakyti: žmogaus teisės, taip, kaip mes matome jas ateinant į Lietuvą, yra globalios rinkos ideologijos variantas. Reikia atskirti žmogaus teises, ginančias politinius disidentus, autoritarinių, religinių režimų aukas ir tas žmogaus teises, kuriomis tik pridengiama didelių interesų grupių lobistinė veikla. Žmogaus teisės atsirado moderniuoju Vakarų visuomenės laikotarpiu (18-20a.) kaip kova už didžiosios visuomenės dalies teisę naudotis minimaliomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis valstybės teikiamomis garantijomis, kurias buvo linkęs pasilaikyti sau politinis-ekonominis establishmentas. Globalios rinkos propaguojamos žmogaus teisės yra postmodernios visuomenės reikalas, kai jau nesustabdomai išlaisvėjęs ir rinkos garantuotas individualizmas siekia pasinaudoti ir išplėsti žmogaus teisių sritį savo individualumo manifestacijoms. Jau ne autoritarinis/totalitarinis politinis režimas yra žmogaus teisių priešas, bet žmonių galvose įsitvirtinę “stereotipai“, tautinių kultūrų, tradicinės šeimos sampratos ir vertybės. Jau ne didžioji visuomenės dalis (“kiekvienas žmogus turi prigimtinį orumą“) ir ne tradiciniai jos vediniai (kaip tautinės, religinės mažumos) yra žmogaus teisių subjektas, bet ir seksualinės mažumos. Svarbu tampa ne apginti žmogaus laisvę ir orumą nuo politinio režimo represijų, bet sureikšminti ir socialiai (o po to ir teisiškai, politiškai) įtvirtinti specifiškiausius savo individualumo poreikius. Todėl matome ir gyvūnų teises ir anti-diskriminacijos principo nuolatinę plėtrą, kaip pavyzdžiui draudimą kritikuoti ar neigiamai atsiliepti apie gėjus netgi religinių bendruomenių atstovams (plg. http://www.akegreen.org/). Taip gėjų teisės tampa svarbesnėmis už ilgametes, istorines religinių bendruomenių teises. Ar tai ne išplovimas?

Žmogaus teisių plėtra be jokių abejonių vyksta, tačiau kyla akivaizdus klausimas kiek ji gali tęstis ir ar tikrai prigimtinės žmogaus teisės apima, regis, anti-prigimtinius bruožus kaip homoseksualūs santykiai? Ką bendro su prigimtinėmis žmogaus teisėmis turi prieš žmogaus prigimtį nukreiptas seksualinis elgesys, kurį siekiama politiškai/teisiškai įtvirtinti? Laisvė ir teisė į seksualinį elgesį dar yra suprantama kaip teisės į žmogaus orumą ar laisvę dalis kol ji išlieka privačioje erdvėje, tačiau ar taip lengvai suprantamas ir teisinis/politinis jo rėmimas? Ar prigimtinę teisę į žmogišką orumą ar šio principo vedinius, kaip teisę individualiai ir laisvai apsibrėžti save, galima be jokių problemų išplėsti į homoseksualų teisę įsivaikinti vaikus ar teisę į valstybės ginamą homoseksualią santuoką? Prigimtinių teisių samprata šiais atvejais arba netenka prasmės, arba reikia perrašyti žodį “prigimtinis“. O ar „prigimtis“ nėra perrašoma teigiant, kad žmogaus lytiškumas yra tiktai socialiai sukonstruotas?

Atrodytų žmogaus teisių plėtra yra visuomenės konsensuso dalykas. Dėl to lygtais galima diskutuoti, ginčytis, ieškoti racionalių sprendimų. Bet rinka turi savo atsakymą. Niekas čia net nesiruošia diskutuoti su mumis. Visos “racionalios“ diskusijos yra tiktai akių dūmimas, kad parodyti, jog kažkas su kažkuo kalbasi, kad vyksta demokratinis racionalios diskusijos procesas. Rinkos ir žmogaus santykis remiasi į pagrindinį principą: padaryti žmogų daiktu, darbo jėga, vartotoju. Toks yra aklas kapitalizmo principas, tokia yra nenumaldoma logika. Jau kuris laikas rinka yra perdirbusi žmogų į daiktą ir vartotoją, valstybes – į tarptautinių finansinių politinių institucinių centrų taisyklių vykdytojas (nes valstybės tapo globalios finansų rinkų vartotojomis). Dabar atėjo laikas paskutiniam rinkos stabdžiui – lokalioms kultūroms palenkti. Todėl mes vis dažniau regėsime viešas pastangas nukreiptas prieš įsišaknyjimą. Vietinis, tautinis įsišaknyjimas bus automatiškai pavadinamas ir apšaukiamas tradicionalizmu, pasenusia ideologija, atgyventomis vertybėmis, atsilikusiu provincializmu, homofobija, netolerancija ir taip toliau. Mums vis dažniau bus brukami civilizuoto gyvenimo standartai. Bet mes jau žinosime, kad ši civilizacija neturi nieko bendro su ta klasikine Vakarų civilizacija išauginusia žmogaus teises. Šiandien – tai rinkos civilizacija, naikinanti ne tik vietines kultūras, bet ir tą patį žmogiškąjį orumą. Vyksta klasikinių žmogaus teisių išplovimo procesas. Vartotojų visuomenė pradeda vartoti žmogaus teises. Klasikinės žmogaus teisės taip plečiamos, kad dingsta žmogaus prigimties ribos. Globalios rinkos akivaizdoje kaip niekad anksčiau iškyla žmogaus prigimties klausimas: genetika, žmogaus teisės etc. Ir tai nėra paradigmų (pasaulėžiūros, idėjų, mentalinė) kova, bet prieinamos biologinės žmogiškumo ribos. Ne veltui science fiction – ateities socialinės anti-utopijos kūrėjai – svarstė kas bus kai atsiras sukurtas žmogus? arba kai mechaninė gyvybė (robotas) užsinorės būti mylimu arba pats pamils? T.y. kas įvyks, kai bus prieitos prigimtinės žmogaus ribos? Deja, bet, kaip dažniausiai atsitinka, fantastinė realybė smogia iš arčiau ir kitaip nei buvo galima tikėtis.

Ir jokia racionali diskusija čia tiesiog neįmanoma, nepaisant demokratinių žaidimo taisyklių spektaklio. Rinka nediskutuoja, rinka paprastai verčia. Ji perkuria visuomenę, pasaulėžiūrą, moralę, šeimą, žmogų. Rinkoje vietoj racionalių diskusijų sprendžia stipresnis, turtingesnis, galingesnis.

Beje, tai vyksta po demokratijos, žmogaus teisių žodynu ir net, paradoksas (!), per lokalių kultūrų ir regionų rėmimą! Mat galima finansiškai remti kultūrinį identitetą, bet tuo pačiu metu tą kultūrinį regioną paversti rinka. Todėl čia nėra jokio prieštaravimo. Globalizacijos laikais politinis, moralinis žodynas yra perrašomas. Naudojami seni žodžiai, bet su naujais turiniais. Ypač Lietuvoje prisišlieja senos ir naujos ideologijos, todėl gaunasi visiškas vertybinis jovalas. Jeigu tu nori ginti tautinę kultūrą, kalbą, keli nacionalinio išlikimo, nacionalinės politikos klausimą – tu tuojau pat būsi apšauktas tradicionalistu, homofobu, provincialu. Jeigu tu į pirmą vietą iškeli žmogaus orumo, laisvės, individualumo pirmenybę prieš bet kokio pobūdžio (tautinį, moralinį) kolektyvizmą – tuojau būsi apšauktas laisvamaniu, liberalu, lietuvių kultūros išdaviku, naikintoju ir pan. Globalizacijos ir rinkos ideologijos kaip ir senieji tradicionalistų sindromai nepalieka erdvės užimti tokios pozicijos: pirma turi eiti pagarba žmogaus laisvei ir orumui, nes be šito bendras politinis projektas pasmerktas virsti moraline, kultūrine ir galiausiai politine diktatūra; antra, žmogaus laisvė ir realizacija neatsiejamai susijusi su vietiškumu, lokalumu, tautine kultūra. Laisvas žmogus save atrasti pirmiausia gali savo tautos kultūroje ir kalboje. Tautiškumas yra ne vienintelė, bet vis dėl to egzistencinė asmens apsibrėžimo erdvė. Vienas pirmųjų ir artimiausių savęs suvokimo šaltinių. Lietuviškos išeivijos “Santara“ organizacija įrodo tokio liberalumo ir tautiškumo sąjungos galimybę ir net vidinį giminingumą. Didiesiems santariečiams asmens laisvė, kūrybiškumas buvo neatsiejamas nuo tautiškumo. Žinoma, naujieji globalios rinkos vartotojai nesąmoningai ar sąmoningai to jau netekę. Lietuvoje likusiems gėjams tautiškumas kelia tiesiog siaubą, nes jame mato nacionalistus, homofobiją ir grėsmę sau.

Lietuviška realybė

Jeigu gėjų klausimą svarstyti iš šios globalios rinkos perspektyvos, tai karas jau pralaimėtas. Globalizacija sutriuškins bet kokius lokalumus. Mes galim laimėti tiktai atskirus mūšius ir tai laikinai. Mažoms bendruomenėms lieka paskutinis šiaudas: konstitucija ir referendumas. Kadangi nacionalinės valstybės suverenitetas dar laikomas tarptautinės teisės stuburu, tai yra vieninteliai ginklai, kuriais dar gali pamojuoti savo tradicines sampratas norinti išlaikyti bendruomenė. Bet tam reikalinga politinė valia ir piliečių susitelkimas, o Lietuvoje neturime nei vieno, nei kito.

Gėjų paradas šiandien Vilniuje dar kartą atskleidė tą pačią tiesą: niekas nesiruošia rimtai ginti tradicinės šeimos. Viskas buvo prasukta per principą “piliečiai gali laisvai rinktis ir reikšti savo pažiūras“. Policija su neregėtu uolumu vykdė užduotą kursą: sraigtasparnis, raitoji policija, segvėjai – viskas netikėtai priminė „europietiškos valstybės“ policijos parodomąją akciją. Ką gi, D.Kedytės paėmime jau buvo pasipraktikuota vykdyti komandą iki smulkmenų. Pats paradas atrodė komiškai – eisenos dalyvių buvo mažiau nei policijos ir protestuotojų, eisenos dalyviai turėjo jaustis kaip karo apsupty. Ar čia panašu į miestui dovanojamą šventę, ką visiškai beviltiškai bando įpiršti gėjų vadas? Jokia valstybės institucija – Vilniaus m. savivaldybė, teismai, ministerijos, policija, Prezidentė – gėjų eitynių nekomentavo iš didžiosios tautos dalies perspektyvos. Iš dorovės perspektyvos, kurią numato Konstitucijos 25 str. kaip pretekstą riboti laisvę reikšti savo įsitikinimus ir juos skleisti ar rinktis į taikius susirinkimus (36 str.). Konstitucijos preambulėje irgi kalbama apie lietuvių tautos “dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“. Ar tai – tik tušti žodžiai, ar vis dėl to – konstitucinė nuoroda į tautos kultūrą ir vertybes? Jeigu tai nėra tušti žodžiai, tai kodėl valstybės institucijos nesiėmė net svarstyti iš šios konstitucinės perspektyvos? Kodėl toks neapsakomas nuolaidumas akivaizdžiai simboliniam gėjų mostui žygiuoti nuo katedros aikštės? Iš kur tokia tyli valstybės institucijų neapykanta savo krašto kultūrai, žmonėms, tradicijoms?

Iš kur toks politinis keliaklupsčiavimas? Pirmininkavimas ES ir mankurto noras sublizgėti prieš poną randa čia vietos kaip paaiškinimas, bet jis nėra pilnavertis. Pažiūrėkime į medijas: delfi.lt ir lrytas.lt eitynes nušvietė kryptingai pro-gėjiškai. Delfi.lt jau kuris laikas buvo spausdinami tarsi nekalti pasvarstymai gėjų tema su mintimi, kad tai iš esmės normalus, istorinis reiškinys, egzistavęs nuo antikos laikų, kad svarbu dabar nusibrėžti ribas ir ta lietuvių homofobiška visuomenė ilgainiui turės su tuo susitaikyti. Na o lrytas.lt randame tradicinius žurnalistinius triukus-manipuliacijas. Atrandamas žodis “nemažai“. Nemažai protestuotojų buvo akivaizdžiai neblaivūs; nemažai jų užsidėję P.Gražulio kaukę; jų gretas papildė kauniečiai, dalyvavę Garliavos įvykiuose; neramumus kelia agresyvūs rėksniai; protestuotojų 30, o homoseksualų ir jų rėmėjų 700; laukiantys protestuotojai pradėjo užkabinėti moteris (daugiskaitoje) su vaikais (po to iškart paaiškėja, kad buvo pakomentuota viena moteris, kurios vaikas nešėsi vaivorykštinę vėliavėlę).

Iš kur toks medijų palankumas? Atsakymas vienas – rinka. Tai gali būti tiesioginiai finansiniai užsakymai, arba tiesiog reaguojama į ekonominės-politinės konjunktūros kursą naikinti bet kokias neigiamas žinias apie gėjus ir formuoti teigiamą nuomonę. Medijų, politinių institucijų reakcija gėjų klausimu rodo tą patį vaizdą kaip ir anksčiau – valstybė neturi politinio stuburo, neturi nacionalinės bendruomenės, tautinės kultūros sampratos, vizijos ir politikos. Mūsų valstybė veikia kaip didesnių jėgų blaškomas laivelis. Bet ar tai turėtų stebinti po 20 nuoseklių piliečių išstūmimo metų, paniekos piliečių politinei valiai?

O tokie gėjų paradai tik kliudo toleruoti gėjus per jų privačią teisę į seksualinį elgesį, kaip turbūt būtų pasiruošę didžioji dalis lietuvių visuomenės. Tą, beje, pastebėjo ne vienas viešai prabilęs gėjus (http://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/as-manau/skaitytojo-nuomone-esu-gejus-turiu-psichosocialini-sutrikima-taciau-tai-netrukdo-gyventi-516-355633).

Nei Lietuvos gėjų lyga, nei jų rėmėjai, nei šustausko, butkevičiaus, gražulio tipo tradicionalistai neleidžia nepakęsti lietuviško provincialumo ir homofobijos, bei tuo pačiu pasisakyti už tradicinę šeimą, prieš gėjišką propagandą, prieš jų siekį įsivaikinti, prieš jų pretenzijas į valstybės globojamą santuoką. Bent jau tol, kol lietuvių tauta referendume nubalsuos kitaip. Yra privatinės žmogaus teisės, tačiau lygiai taip pat yra viešos tautos tradicijų teisės. Piliečių lygybė yra individualiame lygmenyje, bet kai reikalas liečia viešą politiką ir viešą erdvę – turi būti paisomos ir bendros tautos, visuomenės ir kultūros teisės. Ką aiškiai be jokių papildomų “dvasinių“ išaiškinimų nurodo ir Lietuvos Konstitucija. Balansą reikia surasti kiekvienoje konkrečioje situacijoje, bet stebina vienakryptis valstybės institucijų elgesys gėjų naudai.

Bet ar gali būti viešoj erdvėj racionaliu būdu išspręsta tai, kas visuomet spręsdavosi per interesų galią, rinką ir pinigus? Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad pusiausvyra krypsta ne lietuvių tautiškumo pusėn.

Siūlau pažiūrėti: https://www.facebook.com/photo.php?v=563619020344907

Jeigu pats video ir vertimas nėra sufabrikuoti, o tam aš nematau priežasčių, nes originalą įmanoma rasti ir patikrinti, tai situacija Belgijoje labai primena įvykius Lietuvoje.

Atkreipkite dėmesį į kai kurias aplinkybes: 1) Belgų parlamentaras kaltinamas, kad paviešino pedofilijos aukų skrodimo ekspertizės duomenis – neprimena Gen.Prokuratūros atsisakymo pateikti vaizdo medžiagą, kad neva bus pažeista nepilnametės privatumo apsauga? T.y. prisidengiama formaliu įstatymu tam, kad užgniaužti viešumą. 2) Video pabaigoje paaiškėja,kad belgų parlamentaras paviešino aukos intymios vietos (išangės) nuotrauką, kuri aiškiai rodo, jog ji buvo tvirkinama net ir tuomet, kai tas pedofilas jau buvo uždarytas, vadinasi yra pedofilų tinklas – neprimena A.Cinino sprendimo paskelbti Kedį “pedofilu“, kad mergaitės seksualinė patirtis įgyta tiktai tėvo namuose? T.y. situacija apverčiama: tie kas viešina ir ieško tiesos paverčiami pedofilais tam, kad nuslėpti visus kitus pėdsakus. Esu tikras, kad jei Kedys būtų gyvas jam prikllijuotų psichinę ekspertizę ir visus jo parodymus padarytų neveiksnius. Kaip ir šiam parlamentarui. 3) Teismo sprendimu uždrausta atlikti DNR testus dėl pėdsakų, paliktų ant pedofilų aukų – neprimena Lietuvos teismų sprendimų “neskundžiama ir galutine nutartimi atiduoti nedelsiant mergaitę motinai“, arba A.Cinino “kaltinimo ribų nustatymo: kaltinama, kad buvo tvirkinama tiktai krišto dieną ir tiktai tame bute“? T.y. teisėsauga veikia kaip nusikaltimsauga. Tiesiogiai dangsto nuskaltimus. 4) Sudaromos Tyrimo komisijos – užglaistomi ir ištrinami visi pėdsakai vedantys iki aukščiausių pareigūnų. Neprimena Seimo komisijų?

Kitos aplinkybės: A) Liudininkai miršta, aukščiausi pareigūnai nori nuslėpti tiesą, užgniaužti bylą, negalima viešinti bylos aplinkybių – neprimena Lietuvos pedofilijos bylos? B) Jis kaltinamas rasistu, neonaciu, psichiniu ligoniu – nieko neprimena iš Lietuvos ryto pusės? Tik anie pritaiko savo kontekstui – neonacis. Pas mus – teisinės valstybės griovėjai, kedofilai, psichiniai ligoniai. C) siekiama atimti iš jo parlamentaro imunitetą dėl tokių kaltinimų – neprimena Venckienės imuniteto atėmimo procedūros?

Dar vienas bendras panašumas: siekiama bet kokia kaina sugniuždyti vieną vienintelį asmenį lyg jis būtų valstybės priešas nr.1,  ir tuo pačiu metu visiškai užgniaužti bet kokius įtarimus organizuotai pedofilijai. Kas čiuo atveju svarbiau: vieno žmogaus galimas pamišimas ar visuomenės interesas gauti viešumą apie organizuotą didelį pavojų?

Dabar, visi itin protingi žmonės pasakys, kad šis belgų parlamentaras yra populistas, siekiantis išsilaikyti valdžioje. Tokiems yra vienas klausimas: kam bus padaryta didesnė žala žiūrint iš visuomenės intereso pusės, ar užtildyti tokį parlamentarą ir paskelbti, kad organizuotos pedofolijos nėra, ar tirti kaip įmanoma plačiau, darant organizuotos pedofilijos buvimo prezumpciją?

Šiaip bendrai paėmus stulbina Belgijos ir Lietuvos panašumai. Marksistai neklydo, establishmentas veikia labai panašiai.

Visiškai racionalu manyti, kad postmodenioje,t.y. suindividualintoje, seksualiai išlaisvintoje visuomenėje, kur pinigai tik dar labiau padeda realizuoti pačius individualiausius seksualinius troškimus, egzistuoja pedofilų organizacijos. Psichoanalizė paaiškina: seniai (ir ne tik) sekso ir kuo ekstremalesnio griebiasi tuomet, kai įprasti seksualiniai ryšiai jau nebeteikia gyvenime tos vitalizuojančios jėgos.

Ir tokie panašumai kaip Latvijoje, Belgijoje ir Lietuvoje rodo, kad šie iškrypėliai apėmę aukščiausius sluoksnius.

Labai neracionalu būtų manyti, kad taip nėra ir būti negali.

Gyvenu netoliese, tai dažnai einu pasivaikščioti su savo vilku po Neveronių mišką. Didelis, tikras miškas, daug pelkių. Vieną kartą, visiškai atsitiktinai miške žiemą prasilenkiau su dar neregėtu žmogum. Nešė rąstelį ant peties, per juosmenį buvo prisirišęs virvutę, ant jos iš vieno šono kabojo kirvukas, iš kitos – pjūklelis. Iš pradžių nejauku pasidarė, toks girinis-kirvinis. Pasisveikinom. Pamaž įsikalbėjome.

Tik po gero laiko aš pradėjau suvokti, kad sutikau neeilinį žmogų… Buvau priblokštas jo minčių gilumo ir platumo. Kiek sugebėjau atsekiau N.Berdiajevo, A.Maceinos, J.Girniaus,  Viduramžių (meisteris Eckhartas) ir Reformacijos (J.Boehme, Angelijus Silezijus) mistikų, Z.Froido ir daugybės kitų Vakarų minties tradicijų aidus. Nežinau ar jis buvo juos skaitęs, bet panašumo tikrai buvo. Nepriminė jis akademinio žmogaus, greičiau savamokslį. Šalia gilios išminties ėjo pritrenkiantis paprastumas – buvo paprastas kaip trys kapeikos. Labai akcentavo Kristaus mokymą ir ypač evangeliją pagal Joną.

Po to buvau sutikęs jį keletą kartų, gana dažnokai. Ilgai dvejojau ar verta viešai skelbti. Manau, jam visiškai tas pats būtų. Jis buvo įsišaknyjęs savyje, savo pelkėje, viešumas jo nedomino. Nematau jo jau porą metų. Nežinau kur dingo. Visgi nepalieka jausmas, kad galbūt verta keletą minčių paskelbti, gal kam nors tiks, kaip man tiko. Jos gali pasirodyti senamadiškos ar dar tai kokios, bet toks jau tas Neveronių girinis. Man asmeniškai jos labai arti širdies. Beje, perteikiu savaip, nes aišku, kad nei įrašinėjau nei ką.

——————————————————————————-

Kalba, tiesa ir laisvė

Kalba tampa negyva (pasenusi) tuomet, kai bandai ją pritempti prie tikrų ar įsivaizduojamų interesų. Ypač politinė kalba negyva, nes ji pasmerkta laviruoti ir atspindėti interesų konjunktūrą. Kadangi paprastai interesai yra slepiami, tai matome lavonų kalbą.

Asmenybė yra tas, kas sugeba atsiverti tiesos momentams.

Manoma, kad yra iškilios asmenybės. Kad kuria kūrybingi žmonės. Iš tiesų, kuriama tam, kad save išgelbėti nuo giliausių problemų ir tamsos.

Kalbos gyvumas yra pats tikriausias laisvos asmenybės požymis.

Kalba gryniausia laisvės ir tiesos momentuose.

Laisvė ir tiesa visuomet eina kartu su šypsena. Ir niekuomet nepanaši į Sizifo darbą. Laisvė ir tiesa išlaisvina net ir beprasmybės akivaizdoje.

“Iškilios“, “moralios“ asmenybės yra sukurtos tų ir tiems, kurie dar nėra pakankamai savarankiški ir laisvi. Tam tikra prasme, tai vergų žodyno dalis.

Nieko nėra svetimesnio ir priešingesnio lasivei ir tiesai kaip interesai, naudos, žinomumo, populiarumo siekimas; kitaip tariant, išskaičiavimai. Tiesa ir laisvė visuomet yra sau, savitiksliai.

Laisvė ir tiesa visuomet yra arčiau tamsos, nei dorovės ir etikos. Jos gimsta maištingos asmenybės sieloje, kovoje su didžiausiomis beprasmybėmis ir prieštaringumais.

Moralė, dorovė, etika yra sustabarėjusi tiesa. Palyginus su laisve – tai devintas vanduo nuo kisieliaus.

Tesusitinka ir teatpažįsta viens kitą sielos tiesos momentuose! Tenesubjauroja jų buitis, kūno širma ir socialinė psichologija!

Būna pasenusi kalba. Negyva kalba.Pagrindinis jos p0žymis: jos laikomasi kaip paskutinės tiesos instancijos, kaip tiesos referento, nors ten tiesos jau senai nėra likę.

Tiesa visuomet eina kartu su laisve. … ir meile.

Tiesa, laisvė, meilė tikrai yra ne iš šio pasaulio. Nors tai neprieštarauja viens kitam, šis pasaulis (buitis, socialinė psichologija, kasdienio gyvenimo prievolės ir ritmas) jas tiesiog praryja. Todėl yra tiktai tiesos momentai…

Tikrų tikriausi negyvos kalbos pavyzdžiai, laisvės ir tiesos lavonai kalboje: “moralė“, “etika“, “padorus pilietis“, “laikytis įstatymų“, “morali politika“…

Laisvė ir tiesa yra tuomet, kai kvėpuoji visais plaučiais.

Laisvėje nebijai nieko prarasti. Laisvė teikia prasmę didžiausių praradimų akivaizdoje. (Viską praradęs Zorba šoka lietuje.)

Laisvė ir tiesa yra nepanaudojama. Ji dingsta tą pačią akimirką, kai nori kažkam panaudoti.

Tiesa nėra rėksni. Ji gimininga tylai.

Tiesos ir laisvės potyris – tai pilnatvė tame asmenybės raidos taške. Tiesa ir laisvė niekuomet nėra užbaigtos. Tai begalybės sąvokos. Jos negali pasibaigti žmogaus gyvenime, būti pilnai realizuotos. Laisvė ir tiesa – tai žmogaus asmenybės vystymosi begalinė erdvė.

Oficiali kalba įvergina. Jeigu tai laisva kalba, ji jau nėra oficiali.

Kartojimas yra laisvės sunorminimas, bandymas užfiksuoti prasmę.

Nesi pakankamai laisvas, jei to paties negali pasakyti kitaip.

Kam reikalnga prasminga kalba? Kad asmenybė vystytųsi per sąvivoką, atpažindama save kito kalboje.

Kūryba yra asmenybės vystymosi sąlyga, o ne rezultatas. Kūryba nematuojama daiktais.

Laisvė – absoliutus žmogaus neprognozuojamumas. Moralė padaro žmogų prognozuojamą. Štai kodėl giliausi žmogaus klodai neturi nieko bendra su morale. Moralė iš esmės yra socialinė kategorija.

Kartais socialinis gyvenimas ir žmogaus vidinis gyvenimas nesusiliečia.

Niekam neįdomus negalingas, nežinomas žmogus. Visi prilipę prie išorėje matomos galios.

————————————————————————————

Stabilumas

Ką daryti, kai esi įsitikinęs, kad kad tavo gyvenime pačios didžiausios problemos niekada nebus išspręstos? Problemos didesnės už gyvenimą. Esminės problemos, kurios tave žudo.

Stabilumas yra balansas – kai gilios problemos tavęs taip jau nebetrikdo. Stabilumas atsiranda tuomet, kai yra viltis, kad visos problemos yra įveikiamos. Dar nežinai kaip, bet tokia viltis yra.

Žmogaus branda – tai prieštaravimų subalansavimas. Brandus žmogus jau taip nebesiblaško. Gali būti labai blogas brandus žmogus.

Gali sau atrodyti kaip bedugnė, nežinai į kurią pusę pasisuksi. Bet tai tavęs jau taip netrikdo. Žinai, kad žmogus yra įvairialypis, spontaniškas, instinktyvus, neprognozuojamas, laisvas.

Laisvė, universalumas ir šaknys

Kaip keista – yra laisvės kalba, tiesos ir meilės kalba ir bet kokia kita kalba: racionali, teisinė, vertybinė, moralinė, ekonominė, politinė, buitinė…

Ar laisvė yra universali? Ne, ji yra individuali. Absoliučiame subjektyvume yra kažkoks universalumas.

Racionalus universalumas yra tuščias, pvz., žmogaus teisės. Po juo visuomet yra iracionalus pagrindas – galia, arba kitaip tariant, interesai.

Tiesa visuomet yra konkreti. Universalumas tiktai tuomet yra teisingas ir pagrįstas, kai yra įsišaknyjęs konkrečioje tiesoje, pvz., reikia apginti žmogų nuo neteisybės.

Jeigu tau dėstomos žinios ar filosofija yra apie bet ką kitą, o ne apie tave – jos tuščios. Vadinasi, tikros žinios yra politinės ir socialinės – ten kur tu gyveni ir ką matai. Čia ir yra esmė: kol filosofija ar ideologija netampa “socialine“, praktine, tol ji yra tik abstrakti sąvoka, formalios žinios. Kaip sakė F.Fellinis, jeigu jis kurtų filmą apie žuvį,  jis vistiek būtų autobiografinis.

Tiesos negalima pajungti politinei kalbai ir politinei filosofijai, multikultūralizmo kalbai. Tiesos konkretumas verčia ją atpažinti iš veiksmo ir darbų.

Politinės kalbos tragizmas yra tame, kad joje neįmanoma atskirti tiesos. Politikoje nėra laisvės. Todėl politika taip traukia tuščius žmones.

Mizerinis žmogus – iškeitęs laisvę ir tiesą į socialinius vaidmenis, didžia dalimi greičiausiai paties įsivaizduojamus. Ten jis ieško galios kaip laisvės ir tiesos kompensacijos. Jis dažniausiai labai racionalus. Bet taip pat – labai iškrypęs.