Pasiskaitykite: http://www.alfa.lt/straipsnis/15140084/Baikscioji.Drasos.kelio.vadove=2013-06-10_08-57/
Gaila, bet, deja, mano itin gerbiamas viešojo Lietuvos gyvenimo komentatorius suklupo. Laikėsi bene ilgiausiai, bet vistiek atėjo laikas…
Įdomu tai, kad gerb.Kęstutis atkartoja visas pagrindines lietuviškojo politinio elito ir jų atstovų žiniasklaidoje klišes, kurios buvo naudojamas vertinant pedofilijos istoriją.
Įvardinsiu jas.
1) Lietuvos teismai yra nešališki ir iš esmės nepoltiški, tai kodėl N.Vencieknė taip slapstosi? Lietuva – teisinė valstybė, N.Venckienei kaltinimai palyginti nerimti, kodėl jai pritrūksta drąsos ir ji šitaip vedžioja visus už nosies? Jeigu ji jaučiasi teisi, tai turi drąsiai stoti prieš teismą ir įrodinėti savo teisumą.
Įdomi citata: “NATO partneriai, tarp jų ir JAV, Lietuvą laiko teisine valstybe. Lietuvos teismai, nors jie nėra nei veiksmingiausi, nei sąžiningiausi, paprastai neužsiiminėja politiniu persekiojimu“. Turbūt būtų sunku surasti labiau autoriaus vertinimo naivumą (?) demaskuojantį argumentą nei šie sakiniai. Su dviem sakiniais nubraukiami keturi šališkos teisėsaugos veikimo metai. Keturis metus visuomenė pirštu rodo į nesuvokiamą teisėsaugos elgesį pedofilijos istorijoje, o gerb. K.Girnius mums rodo NATO partnerių nuomonę. Argumentai šimtus kartų buvo išdėstyti kas negerai su teisėsaugos veiksmais, o štai dabar vėl išlenda teisinės valstybės mitas tarsi nieko nebūtų prieš tai įvykę.
Deja, bet mums nepalengvėja, kad mūsų partneriai NATO mūsų valstybę vertina kaip teisinę. JAV ar formalūs demokratijos indeksai, ar net universaliosios žmogaus teisės nepadeda tam senukui, kuriam, prisidengusiam Lietuvos trispalve, policininkas su automato buože krytingai tranko į tarpkojį. (O gal tai tiesiog smulkmena? Nelemtas atsitiktinumas? Nuo V.Pociūno iki gegužės 17d. – gal tik atsitiktinumai?)
Priešingai, kuo daugiau tokių su lietuviška realybe nieko bendra neturinčių vertinimų – tuo labiau pateisinami ir dangstomi nuskalstami teisėsaugos veiksmai. Tuo gilyn grūdamos realios problemos. Arba, kaip jau rašiau kadaise, kuo daugiau teisinio abstraktumo (savaime teisingo), tuo labiau klimpstame į korumpuotą realybę. Kuo smarkiau formaliai į Vakarus, tuo toliau nuo realios Lietuvos.
2) Antras argumentas tęsia pirmojo naivumą. Tiesa, vaizdinys, kad politinė valdži pateisina savo egzsistavimą tik tuomet, kai remiasi į piliečių valią, nėra būdingas lietuviškajai viešajai erdvei ir gali gimti tik amerikietiškoje (vakarietiškoje) vertybinėje sistemoje. Kitaip tariant, šis argumentas būdingas beveik išimtinai tik gerb.K.Girniui. Tačiau šio visiškai teisingo imperatyvo stiprybė pedofilijos istorijoje tampa silpnybe.
Cituoju: “Ji, įkūrusi partiją, prašiusi žmonių palaikymo ir žadėjusi kovoti su visokiomis negerovėmis, slapta pabėgo iš Lietuvos, net neparašydama atsistatydinimo pareiškimo, kuris būtų leidęs kitam partijos nariui perimti jos vietą Seime ir vykdyti pažadus rinkėjams. Nežinau, ką galvoja jos rėmėjai ir pagal sąrašą išrinkti Seimo nariai. Bet jie turėtų jaustis nuvilti ir apgauti. Ką reiškė visi tie gražūs žodžiai ir pažadai, kylant įtarimui, kad svarbiausias vadovės siekis buvo užtikrinti teisinį neliečiamumą? Šio tikslo nepasiekusi N. Venckienė pasislėpė ir pabėgo. „Drąsos kelio” vadovė nerodo jokios drąsos.“
Kaip sakoma tokiais atvejais, jeigu nebūtų graudu, tai keltų tiesiog šypseną. Tik dar kart gauname pamoką, kaip toli su vakarietiškais konstituciniais vaizdiniais galima nutolti nuo lietuviškos realybės!… Mano vertinimu, N.Vencieknės ėjimas į politiką buvo desperacinis žingsnis, o ne normali politinio proceso išdava. Šitoje istorijoje nėra jokių rinkėjų, katutėmis plojančių “yes, we can“ savo kandidatui. Nėra jokių rinkimų, nėra jokių vilčių, jokių rinkiminių programų. Taip, N.Venckienė darė visišką klaidą, sutikusi žaisti pagal įprastus rinkimų standartus; jos partija atrodė komiškai, vaidinusi įprastą partiją ir bandžiusi rasti minčių apie užsienio politiką ir mokesčius. Ne tai esmė. Esmė yra ta, kad šioje istorijoje yra visuomenės desperacinis judesys – taip, jeigu norite, protestas prieš akivaizdžią neteisybę ir masinį žmonių mulkinimą. Ir ne apie išganymą eina kalba, bet apie tai sekantis mitas. K.Girniaus minimi rinkėjai gavo per galvą ar su N.Venckiene, ar be jos. N.Venckienė tapo tik nelaimės vėliava, be kurios ar su kuria tos nelaimės vis vien išlieka. Rinkėjui nereikia N.Venckienės, rinkėjui reikia spręsti realias teisėsaugos problemas. Jam reikia matyti teisybę viešajame gyvenime. Kodėl atpirkimo ožiu daromas kažkoks vienas asmuo, o nekalbama apie realias problemas?
3) Pedofilijos istorija yra redukuojama (neleistinai susiaurinama) iki politinės galios siekimo – ėjimo į Seimą. Šito vaizdinio pasekmė ir logika – dar didesnis tolimas nuo realybės: N.Vencieknę imamasi lyginti su R.Paksu, A.Valinsku, V.Uspaskichu ir kitais populistiniais veikėjais. Viskas suveremia ant “mesijo“ klišės, kurio laukia Lietuvos elektoratas jau kelinti Seimo rinkimai.
Cituoju: “Anksčiau „išganytojo” vaidmenį prisiėmė Arūnas Valinskas ir jo vadovaujama Tautos prisikėlimo partija, 2004 m. – Viktoras Uspaskichas ir Darbo partija. Nė vienas išganytojų nepatenkino net minimalių rinkėjų lūkesčių, nes tie lūkesčiai jiems ir nerūpėjo.“
Galiu pasakyti tik štai ką: kol toks nusikalstamas elitistinis požiūris į Lietuvos rinkėjus dominuos, tol mes tik ir matysime “kvailus runkelius“ ir “teisingą elitą“. Tol, kol nematysime realių Lietuvos bėdų, tol disponuosime absoliučiai mitine “populizmo-rimtų (tradicinių) politinių partijų“ dichotomija. Tiek “rimtosios“ partijos, tiek populistinės partijos (su savo “charizmomis“) yra suinteresuotos ir savaip išnaudoja šitą vieną didžiausių Lietuvos politinių mitų. Tik šiame žaidime trečias veikėjas – Lietuvos pilietis – stovi ir laukia, kad kas nors įsiklausys į jo bėdas. Deja, bet jis su savo ligomis nepatenka į politinį lauką. Tiksliau tariant, jis sėkmingai yra tąsomas į abi puses. Apmaudu, kad net rimti politologai ne tik, kad nemato šios pokomunistinės Lietuvos tendencijos, bet netgi į ją įsijungia ir eksploatuoja…
4) Nesuvokiamas disidentų elgesys pedofilijos istorijoje. Jie stojo minios pusėje. Jie tapo patvoriniais. Kaip vertinti tai, kad nepaperkamieji šį kartą atsidūrė “neteisingoje pusėje“? Yra tik du keliai. Jeigu jie teisūs, tai tuomet tenka perrašyti visą istoriją ir Lietuvos kaip teisinės valstybės vaizdinį; reikia kitaip perskaityti, vertinti ir atskleisti visą jau nusikalstama tapusią politinę-tesiėsaugos-žiniasklaidos konjunktūrą. Kadangi tai ne itin priimtina, tai lieka antras kelias – senatvės marazmatikai. Jie nesusivokia realybėje.
Cituoju: “N. Venckienė turi savo gerbėjų, kurie jai liks ištikimi. Pernai rugpjūčio mėnesį kunigai Alfonsas Svarinskas, Robertas Grigas, Algimantas Keina, Vytautas Vaičiūnas, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, signatarai Algirdas Patackas ir Algirdas Endriukaitis, Laisvės lygos vadovas Algirdas Terleckas pasirašė atvirą kreipimąsi į JAV ir Europos Sąjungos valstybių vyriausybes, teigdami, kad Venckienė persekiojama. Vargu ar jie keis savo nuomonę. Gaila, kad šitokie garbingi žmonės, gindami ne itin garbingą moterį, iš dalies diskredituoja save pačius ir Lietuvos disidentinį judėjimą, kuris suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį okupacijos metais.“.
Bijau, kad labiau pritinka gailėtis lietuviškosios konjunktūros nematatančių ekspertų… Ką jau ką, bet represines priemonės savo kūnais ir sielomis patyrę disidentai, nepraras savo egzistencinio jautrumo šitam gaivalui, kaip ne keista pasireiškusiam jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Žinoma, disidentų vienokia ar kitokia pozicija argumentų kalboje negali būti paskutiniu argumentu. Visi gali klysti. Bet įdomu, kad šitas nemalonumas matyti disidentus “ne toje pusėje“ buvo pastebimas tarp eilės viešųjų komentatorių. Vadinasi, kažkas ne taip suprasta disidentiniame judėjime ir šiuolaikinės Lietuvos realijose. Kažkoks neatitikimas fiksuotas. Bet nesuprastas…
Gerai, kad K.Girnius išvengia, bet jo ankstesni pirmtakai su pasimėgavimu vyniojo žmones į violetinę minią, kedofilus, patvorinius, psichiškai nesveikus ir pan. Taip pat gerai, kad straipsnyje autoriui pavyksta išvengti dar vienos klišės atkartojimo: “aklųjų minia seka savo deive“, t.y. neva žmonių banda seka ją apnuodijusia ragana. R.Valatka ir jo buvęs bei esamas laikraštis sistemingai piršo “Venckų genealiai sukurpto pedofilijos mito“ mitą.
Vis dėl to gaila, kad bene vienintelis tikrai vakarietiškas Lietuvos politikos apžvalgininkas atkartoja tas vertinimo klišes, kuriomis sąmoningai manipuliavo ir taip tebedaro geriausi Lietuvos propagandistai. Tikėsimės, kad tai tik vienkartinis suklupimas ir mes galėsime mėgautis vakarietiška ir analitiška jo pozicija kitose istorijose. Bet kol kas tikrai ne pedofilijos…
Post Scriptum.
Tokie vertinimai kaip gerbiamo K.Girniaus man asmeniškai dar kartą įrodo kokioj siurrealistinėje realybėje mes gyvename. Pedofilijos istorija parodė mūsų pasaulio suvokimo absoliutų reliatyvumą. Ir čia neturiu galvoje sąmoningus viešosios nuomonės manipuliatorius, bet iš esmės garbingus, padorius žmones. Mūsų įsivaizduojama bendra Lietuva yra kortų namelis. Jis stovi ir atrodo kaip didelis jaukus namas tol, ko mes pakankamai ramiai gyvename savo susikurtose vertybinėse erdvėse arba tiesiog tikime saldžia nacionalinės valstybės iliuzija. Bet pakanka tektoninio lūžio ir mes atsiduriame Alisos padėtyje, arba kaip pasakytų Jean Baudrillard’as, visiškame simuliakre. Lietuvos bendrumas ir vientįsumas aiškiai turi ribas ir stovi ant molinių kojų. Ir bijau, kad niekas, visiškai niekas nėra pajėgus jas išlaikyti ar apginti.
andriussvarplys 
Tiesiog nėra nieko, su kuo galima būtų nesutikti…Giliai, jautriai, sklandžiai, taktiškai…Žaviuosi. Pagarba.
Chuinia ne rašinys, nes reikia būti visišku asilu, kad gerbti šūdą.
…susidaro toks įspūdis, kad daugėja “suomių“ VSD: Lavastė, šitas… 😉
O aš manau, jog dar ir kaip yra su kuo nesutikti. Skaičiau Girniaus straipsnį ir net gaivu pasidarė, kaip viskas teisingai, na o čia..
1. Dėl teisėsaugos – visi daugiau mažiau supranta kaip ir kas, ir pats Girnius savo atsargia formuluotę tai patvirtino. Tuo tarpu Jūs einate į jausmingus pavyzdžius ir išsižadate mokslinio požiūrio (“universaliosios žmogaus teisės nepadeda tam senukui, kuriam, prisidengusiam Lietuvos trispalve, policininkas su automato buože krytingai tranko į tarpkojį“). Taip, yra daugybė pavyzdžių, yra policijos į bagažinę išgėręs sukištas ir ten numiręs vienas iškiliausių Lietuvos mokslininkų, yra eilę metų sprendžiamos ir neišsprendžiamos esminės bylos. Tačiau tai nereiškia, jog tai ką Girnius teigia apie apibendrintą vertinimą yra netiesa, nes būtent toks ir yra tas apibendrintas vertinimas. Žvilgsnis iš viršaus, taip sakant. Nes jeigu būtų kitaip, valstybė negalėtų normaliai funkcionuoti – nuteisti eilinių kriminalinių nusikaltėlių, vykdyti tai, ką Norkus vadina sandorių įvykdymo ir jų sąlygų užtikrinimo priežiūros, ką tokiu atveju perima įvairios mafijinės struktūros. Jei manote, jog Lietuva yra panaši į Ukraina, Armėnija, Moldova ar panašias valstybes, tai kažin ar yra itin objektyvus požiūris. Tą patį sako ir Girnius, atsisakydamas politizuoti ir sugrėsminti vieną istoriją, kaip darote jūs. Lygiai taip pat būtų galima pradėti judėjimą dėl į bagažinę sukišto filosofo, jis bus visiškai teisus, tačiau tai nepaneigs ”NATO partneriai, tarp jų ir JAV, Lietuvą laiko teisine valstybe. Lietuvos teismai, nors jie nėra nei veiksmingiausi, nei sąžiningiausi, paprastai neužsiiminėja politiniu persekiojimu” šio teiginio.
2. Desperacinis tai žingsnis ar nedesperacinis, tai jau taip sakant jos pačios asmeninis reikalas. O teigti “Šitoje istorijoje nėra jokių rinkėjų, katutėmis plojančių “yes, we can” savo kandidatui. Nėra jokių rinkimų, nėra jokių vilčių, jokių rinkiminių programų“ yra absurdas, nes būtent taip viskas YRA – yra programa, kuria netgi asmeninių pažystamų tarpe žinau, kai kas susidomėjo ir vien dėl to rinkosi. Buvo tarpukario filosofų suformuluota tautinė idėja, buvo daugybė socekonominių ir kitokių pasiūlymų. Jeigu tai desperacija, tai kokia velnio taip elgtis? Kam tada rašyti – “Lietuvoje restauruojamos tik cerkvės, o ne bažnyčios“. Čia jau visiška ideologinė pozicija. Jei jau tai desperacija, tuomet atvirai reikėjo rinkimų kampanijoje taip ir sakyti, o dabar tai yra veidmainystė ir išdavystė ir kitaip to pavadinti neišeina, nes buvo žmonių, kurie dėjo viltis ir dabar jie yra nusivylę. Tad esminio skirtumo tarp kitų “gelbėtojų“ čia neįžvelgsi. Neigiantys žaidimo taisykles kaip supuvusias paprastai žaidime patys nedalyvauja, o ponia Venckienė dalyvavo.
3. Pratęsiant tą pačią mintį („išganytojo” vaidmenį prisiėmė Arūnas Valinskas ir jo vadovaujama Tautos prisikėlimo partija, 2004 m. – Viktoras Uspaskichas ir Darbo partija. Nė vienas išganytojų nepatenkino net minimalių rinkėjų lūkesčių, nes tie lūkesčiai jiems ir nerūpėjo.”). O ką padarė “Drąsos Kelias“ kol kas, jog nusipelnytų, kad yra neverti šio apibūdinimo? Kriterijai tokie: nauja partija, daug pažadų, rinkėjų pasitikėjimas, nuveikti darbai. Paėmus šituos keturis, šios partijos iš tiesų niekuo nesiskiria ir tai yra objektyvi tiesa. Dar kartelį pasikartosiu – nepripažįsti žaidimo taisyklių – tai ir nežaisk. O jei jau žaidi, tai daryk tai iki galo. Būtent visos šios pseudonaujos partijos kartoją tą pačią formulę.
4. Apie disidentus. Nedaug kas kalba, tačiau tai, jog asmuo nepritampa totalitarinėje sisteoje ir prieš tai kovoja, žinoma yra gražu, bet tai taip pat gali reikšti, jog šis asmuo nepritaps ir jokioje visuomenėje apskritai. Apvertus, galima sakyti, jog tai gali būti ne totalitarizmo problema. Ir pažvelgus į kai kuriuos šiuos disidentus tokios mintys kyla, tas pats Terleckas buvo ilgametis Tvarka ir Teisingumas šauklys, Patackui kažkaip irgi nesisekė integruotis į politinį gyvenimą ir norėjosi Valatkai veidą daužyt. Kunigai yra specifinis ir labai atskiras atvejis. Tad “disidentas“ jau seniai nereiškia kažko savaime pozityvaus.
Ačiū Dovaidai už reakciją, bet nereikėjo tiek vargti. Iš jūsų minčių matosi, kad iš esmės skiriasi mūsų požiūriai į esminius procesus Lietuvoje. Jums “įvairios mafijinės struktūros“ yra kažkur Lietuvos gyvenimo paribyje; jums pastarųjų 7 metų svarbiausios politinės istorijos yra visiškai atskiros, atsitiktinės ir nesidėlioja į vientįsą vaizdą; jus disponuojate abstrakčiu valstybės vaizdiniu kur vyksta “sandorių vykdymas ir jų sąlygų užtikrinimo priežiūra“…
Aš neginčyju jūsų teisės turėti tokį Lietuvos vaizdinį. Tačiau prie visos pagarbos skaitytojui turiu pasakyti, kad jūs čia tiesiog ne tuos tekstus skaitote. Jums geriau imti Lietuvos rytą, 15min., delfi ir aibę kitų, ten rasite sau bendraminčių, nes ten bus pateikiamas normalios teisinės valstybės vaizdas. Ten ginama abstrakti Lietuvos valstybė, kur visos pagrindinės institucijos vykdo savo veiklą (su kai kuriais trūkumais bei problemomis). Man tokiame vaizdinyje trūksta tik vieno “mažmožio“ – piliečių. Ir kalba eina ne apie vienos bagažinės pilietį (nors jis turbūt irgi vertas daugiau negu policijos “vidinio patikrinimo“), bet apie 23 metų procesą ir per pastaruosius metus susicementavusią sistemą.
Man neįdomi valstybė, kurioje “užtikrinami sandoriai“, viešpatauja konstituciniai principai. Šioje beorėje, abstrakčioje, “mokslinėje“, idealioje demokratijos erdvėje viskas aišku. Man reikia, kad valstybei rūpėtų žmogus ir visuomenės interesas.
Tad sėkmės gyvenant teisinėje valstybėje! Tikiuosi, kada nors pabusite.
skaitau įvairius tekstus, nes neviskas pasaulyje nupiešta juoda-balta. O žmonės yra įvairūs, kaip ir jų interesai. Pavyzdžiui vienos mergaitės liūdna gyvenimo istorija ir jos sprendimo būdas yra dalis visuomenės intereso, tačiau kur kas didesnis ir sudėtingesnis interesas yra tūkstančiai vaikų gyvenančių vaikų namuose ar besižudančių iš modernaus susvetimėjimo nevilties. Tai lygiai toks pats interesas, tad pabudimo reikia daugelyje sferų, o ir paprasti bei lengvai įgyvendinami receptai jiems spręsti neegzistuoja.
Atsakysiu dar jums todėl, kad jūsų argumentas buvo plačiau naudojamas manipuliatorių ir lygtais padorių žmonių. Neva rūpestis dėl vienos mergaitės buvo veidmainiškas, nes nebuvo rūpinamasi tūkstančias beglobių vaikų. Kažkodėl parūpo tik viena mergaite. Suprask, per ją siekta visuoemėns populiarumo ir valdžios.
Į tai galiu pasakyti štai ką: dar nė vienam ir nė tūkstančiui vaikų nebuvo parodytas šitoks koordinuotų valstybės institucijų dėmesys. Dėl jokio kito vaiko per Lietuvos istoriją nebuvo skirta tokių pastangų nuslėpti, užslopinti, sumanipuliuoti viešąją nuomone. Dar niekada nebuvo pajungta tiek daug ir aukščiausio rango valstybės institucijų, ekspertų korifėjų, žiniasklaidos medijų – ir tiktai tam, kad duoti tautai per galvą. Kad tik užslopinti bet kokį gilesnį domėjimąsį, bet kokias pastangas gauti viešumą ir skaidrumą šioje istorijoje.
Štai kodėl šitas vaikas buvo neeilinis. Dėl šio visiškai eilinio vaiko buvo sutelktos dar neregėtos valstybės ir privataus sektoriaus jėgos. Ir tik dėl šios priežasties iš anos pusės eina stiprus pedofilinis kvapas. Nes jeigu jo nebūtų, tai kam reikėjo šitaip sistemingai ir tokiu mastu gniaužti viešumą ir tanku važiuoti per elementarų skaidrumo poreikį… Kam priiminėti tokius absurdiškus teismų sprendimus, kam skubėti pasiųsti 240, kai jau buvo ženklų, kad galima situaciją išgelbėti taikiai, kam tokios manipuliacijos per medijas???
Štai kodėl negalima tos mergaitės lyginti su “tūkstančiais kitų“.
Ir antras mano argumentas daugiau iš bendros moralinės pusės. Akivaizdu, kad mes neišspręsim visų pasaulio ar šalies socialinių skaudulių ir problemų. Jeigu jau suabosliutiname moralę, tai turėtume viską mesti ir visi važiuoti gelbėti Afriką, nes ten kasdien miršta tūkstančiai vaikų iš bado. Arba Lietuvoje miršta dėl retų ligų tie vaikai, kuriems tieisog neužtenka lėšų nupirkti brangiems vaistams, kas yra absurdas. Bet mes taip nedarom. Nes suvokiam, kad turim gyventi savo gyvenimus. Mes suvokiam, kad egzistuoja daug blogų ir neišvengiamų reiškinių. Tai va tie tūkstančiai beglobių vaikų ir įeina į tą supratimą. Mes apie juos žinome, bet toleruojame jų situaciją kaip neišvengiamą “standartinę“ situaciją. Ar tai dviguba moralė? Spręsti jums. Aš manau, kad ne. Galiu tik kepurę nusiimti prieš tuos, kurie aukojasi dėl tų vaikų ar senelių, ar neįgaliųjų ir padeda jiems per nvo ar kitomis formomis. Bet akivaizdu, kad mes kai kuriuos blogus reiškinius priskiriame prie standartinės-neišvengiamos situacijos. Ir mano akyse didžiausi veidmainaiai yra tie, kurie bando ignoruoti šitą konvenciją ir pradeda postringauti apie moralę.
Visuomenę išjudina būtent tokie įvykiai, kurie iškrenta iš standartinio blogio situacijos. Kai matome, kad formuojasi ypatingas blogis (valstybiniu lygiu bandoma nuslpėti, manipuliuoti), tuomet ir sukylame. Būtent taip ir atsitiko su D.Kedžio mergaite, E.Kusaitės byloje, su I. Rinau vaiku.
Postmoderniais laikais teisingumas, protestas, visuomenės poreikis būti išgirstai yra situacinis. Kai pamatome kažkokioj istorijoj valdžios piktnaudžiavimą – mes ir išeiname į gatves toj situacijoj, nekeldami jokių abstrakčių ir visuotinų moralinių problemų. Mes siekiam tiesiog apginti teisybę toje siauroje ir itin konkrečioje situacijoje. Joje gali būti prilipę daug melo ir visokių nesąmonių, bet jeigu tu matai, kad yra tikras teisybės interesas – tu eini ir reikalauji teisybės.
Drąsos kelio partijos veikloje buvo daug nesąmonių, daug pačio primytiviausio valdžios troškimo iš Venckienės aplinkos, bet tai neturi nieko bendra su pagrindine problema dėl kurios ta partija ir atsirado ir apie ką aš ką tik rašiau aukščiau. Partija ir ta problema yra ne prie ko. Priešingai – partija daugiau pagadino, negu padėjo kelti, viešinti ir spręsti tą problemą. Todėl tokie straipsniai kaip K.Girniaus tik prisideda prie sumanipuliavimo situacija, nes sąmoningai neatskiria šitų dalykų ir viską suveria ant partijos ėjimo į Seimą.
O po šiais žodžiais, aš pasirašau pilnai.
Straipsniai geri. Geresni negu bet kokio kito autoriaus atstovaujančio anti-establishment’ą/rašančio tuo rakursu. Tik, kad pernelyg “tylūs“.
Elaboruoju: siūlyčiau autoriui enable’inti sekimo funkciją facebook’e ir rinkti sekėjus. Blogas per se yra šiokia tokia atgyvena. Būtina kombinuoti su socialiniais tinklais.
Summa summarum manau jog autorius neišnaudoja savo potencialo. Ir tai yra nusikaltimas in a way.
Taip pat blogo dizainas – taisytinas.